Valio! Dar yra mąstančių žmonių Biržų krašte! Vigilija Frankienė paskelbė peticiją „Dėl Boriso Dauguviečio biusto iškėlimo iš viešosios erdvės Biržuose“ (ją galite rasti nuorodoje: https://peticijos.lt/P-88282). Ji visuomenės klausia: „Ar mes tikrai verti tokios gėdos laisvoje Lietuvoje?“
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Tokią teisę ji turi, nes jos tėvelis, tetos, dėdė ir seneliai sovietinio režimo buvo išplėšti iš namų ir ištremti į Sibirą. Jie patyrė badą, netektis ir baisias represijas.
„Jų istorija yra mano gyva trauma ir atmintis. Todėl tai, kas neseniai atsirado prie Biržų kultūros centro, man sukėlė ne šiaip liūdesį, o tikrą šoką ir gilų moralinį pasibjaurėjimą“, – teigia Vigilija.
Taip, vėl kalbame apie paminklą, pastatytą prie Biržų kultūros centro, – tą patį režisieriaus Boriso Dauguviečio biustą, ant kurio švarko atlapo puikuojasi Stalino premijos medalis su paties diktatoriaus, masinių žudynių ir lietuvių tautos genocido autoriaus – Josifo Stalino – veidu.
Esame rašę apie tai, kad biustas perkeltas iš Vilniaus į Biržus visų Savivaldybės tarybos narių sutikimu. Tiesa, dalis jų ėmė teisintis nežinoję, už ką balsuoja, tačiau anokia tai atgaila – reikia domėtis, už ką ranką keli.
Aš pasirašiau peticiją ir tą patį siūlau padaryti Jums. Nors Savivaldybės valdininkai kreipėsi į tam tikras institucijas, kurios paaiškino, jog anokia čia problema – Stalino galva Biržų centre, tačiau aš manau kitaip. Galvoju, jog pats B. Dauguvietis nenorėtų būti tokiame kontekste, ir nesvarbu, ką kokios komisijos nusprendė arba kas už pinigus tokį biustą sukūrė.
Tie patys valdininkai dar taip neseniai lupo nuo sovietinių paminklų žvaigždes, naikino jų buvimo vietas, o dabar, susidūrę su faktu, kad ant biusto puikuojasi ženklas su Stalinu, ieško įvairių būdų pateisinti savo veiksmus. Valdininkas valdininkui į akį nekerta – manau, tai vienintelis paaiškinimas, kodėl Stalino medalis vis dar prieš Biržų visuomenės akis.
Valdžios vyrai ir moterys turėjo pripažinti: suklydome ir… biustą atgal Vilniui. Bet ne – nusilenkėme Vilniui tarsi klapčiukai, o dabar tikimės, kad kažkokia lentelė prie biusto išgelbės nuo gėdos?
Reikia mąstyti savo smegenimis, o ne ieškoti priedangos – rasti komisiją, kuri pasakys: turėkite jūs tą biustą su Stalino veideliu, juk Biržai toli nuo Vilniaus, gal niekas nematys.
Bet biržiečiai, kaip ir Vigilija, ne tik mato, bet ir prisimena savo šeimų istorijas, netektis, skausmus, kurie išlieka gyvi iki paskutinio žmogaus atodūsio.
Negi valdžia nesupranta, kad žmonėms toks paminklas nepriimtinas, ar čia svarbiau principai? Nekalbame apie B. Dauguvietį ir jo pasiekimus. Kalbame apie požiūrį į Stalino „darbus“ ir apie tai, kad jo atvaizdą tarsi simbolį šiandien turime pačiame miesto centre.
Poetės Salomėjos Nėries gatvių pavadinimų neliko – tokia komisijos nuomonė, nors ji ir išsiskyrė. Tačiau ta pati komisija taip pat nurodė, kad neturėtų būti ir Tarybų gatvės, bet valdžia apie tai nutyli. Juolab kad Tarybų ir Sąjungos gatvės – viena netoli kitos. Kaip Jums toks sąskambis – netrikdo?
Stalino veido bruožai irgi netrikdo – tegul būna kaip istorijos liudijimas? Ir čia net pats Dauguvietis lieka antrame plane. Juk ne jis pats sau kalė paminklą, o skulptorius, gavęs nurodymą, už šį darbą buvo sumokėta.
Dabar moka biržiečiai. Ir ne tik pinigais, bet ir savo reputacija.
O gal Biržų kraštas, netapęs kurortu, dabar sieks kito – Grūto parko statuso? Palankią vietą turime – Likėnų apleisti pastatai…
Valdžios keičiasi, o žmonės lieka. Būti kažkieno patogiu įrankiu vien todėl, kad taip pasakė Vilnius, – silpnavalių bruožas. Juk savivaldai suteikta daug galimybių tik todėl, kad ji galėtų savarankiškai tvarkytis savo teritorijoje. Bet ne, kaip senais laikais, bėgame į Vilnių atsiklausti. Nors reikėtų pirmiausia klausti savo žmonių.
Tačiau priimti sprendimus ne visi geba. Tai įrodo Birutės paminklas – kažkur nešė, bet nenunešė… Todėl paliko gulėti. Valdžios keitėsi, o ji tebeguli ten vis…
Viliuosi, kad biusto su Stalino atvaizdu neliks. Tik kiek valdžių turės pasikeisti, kol tai įvyks?
Negi Biržai to nusipelnė? Istorijos negalima nei ištrinti, nei perrašyti, tačiau galima pasirinkti, kaip ją prisiminti. Ir jeigu šiandien laisvoje Lietuvoje nesugebame aiškiai pasakyti, kad Stalino atvaizdui miesto centre ne vieta, tuomet problema jau nebe biuste. Problema – mūsų pačių gebėjime atskirti atmintį nuo pagarbos.
Aš savo pasirinkimą padariau – peticiją pasirašiau. Kas galvoja, jog Stalino atvaizdui Biržų centre ne vieta, savo poziciją taip pat gali išreikšti parašu.
Peticijos nuoroda pasidalinsime „Biržiečių žodžio“ feisbuko paskyroje.