
Naujausios
Laukimas
Pagrindinė Pasvaliečių gyvenvietės gatvė. Ąžuolų. Barzevičių namo languose – artėjančių švenčių laukimas. Mes susipažįstame trečią advento savaitę. Su puošmenomis čia neskubama. Artėjančių švenčių užuomina – karpiniais išpuošti langai. Ir vainikas ant stalo. Adventiniame vainike plevena žvakelė.
– Pirmos mūsų šventės be mamytės, o vaikams – be močiutės. Pirmiausia ir visuomet skubėdavome pas ją, į Namišius. Iš Namišių – į Saločių bažnyčią. Nebebus kas mūsų ten laukia. Vaidutė labai teisingai pastebėjo: „Kol baba buvo gyva, tu, mama, dar buvai vaikas, o kai jos netekome – tu jau tapai suaugusia“. Per šias šventes būsime visi kartu. Ne vieni būsime. Tarp artimiausių žmonių. Užsuks, tikriausiai, svečių. Ir mes suspėsime į bažnyčią, pas gimines. Per šventes šįkart man dirbti nereikės, – kalba trynukų mama Vilma Barzevičienė. Dailės mokytoja. Socializacijos centrą Kučgalyje likvidavo ir jai teko savo profesiją pakeisti. Dirba vienoje įmonėje Biržuose. Pamainomis. Kelias tolimas. Atlyginimas kuklus.
Tradicijos
Vilma pasakoja: Pasvaliečiuose jos vyro, vaikų tėvo, gimtinė. Nusižiūrėjo čia sodybėlę. Jau senokai be šeimininkų. Kiek čia plušėta visų. Taip ir kapstosi. Kasmet vis į priekį. Pasodintas sodelis. Išpurenta, jau sužaliavusi veja.
Pasvaliečiuose – aštuntos Kūčios ir Kalėdos. Dvasingos, bet ne triukšmingos. Šeima katalikiška. Tęsi senelių, tėvų tradicijas. Namus, eglutę dabins Kūčių išvakarėse. Eglutė – dirbtinė, žalia. Vaikų ūgio. Žaisliukai pirktiniai. Kūčių stalas kuklus. Žuvis, silkė, riešutai, vaisiai, kepinta duona... Jokių mėsos ir pieno produktų. Kai netyčia vaišes žvilgsniu permeta – į lėkštes susirinkęs visas dvylikos Kūčių valgių komplektas.
– Kalėdoms anksčiau kepdavome Medučio tortą, bet paskutiniais metais apsiribojame „Tinginiu“. Gintutė mūsų šeimininkė. Ką jau ji sugalvos, mes visi jai padėsime. Darbų neskirstome į vyriškus ir moteriškus. Po eglute Kalėdų rytą rasime ir dovanų. Kalėdų senelis dovanas mums pats išrenka, – pasakoja Vilma.
Trynukai laukia progos įsiterpti į mūsų pokalbį. Ginta, šeimos dailininkė, kurios karpiniais švyti trys namo langai, sako:
– Šventė susideda iš paprastų dalykų. Ką tik išpuošėme langus. Maži namų langus puošdavome snaigėmis, o dabar rimčiau. Visi trys karpėme žvaigždes, elnius, eglutes. Ir klausėmės kalėdinių melodijų. Vakare, kai uždegam šviesą nebesinori net užuolaidų užtraukti. Balti karpiniai tirpdo tamsą ir skleidžia šventinę ramybę.
Sniegas
Gintai pritaria ir Vaida su Tomu. Kalėdos jiems tapatinasi su balta spalva, sniegu. Snieguotų Kalėdų jų gyvenime būta. Trynukai prisimena didžiules pusnis, išraustus urvus jose. Ir save skęstantį baltuose snaigių pataluose. Mama Vilma sugrįžta iš darbo ir savo akimis netiki kas jų kieme darosi... Bet netrukus paaiškėja: čia jos trynukų kūrinys, jų vaikystės tvirtovė...
Barzevičių šventinis laukimas apipintas trynukų gugavimu, krykštavimu. Trejetukas pasaulį pasveikinti turėjo per Kalėdas, bet atsiskubino jie, išdykėliai, anksčiau, kad namiškiai apsiprastų.
– Labai jau neįdomu būtų savo gimtadienį per Kalėdas švęsti, – tikina visi trys.
O jų mama pastebi: užsispyrimo jos trynukams nuo pat kūdikystės netrūksta.
– Mano džiaugsmas. Bet būta ir vargo. Tokia tiesa. Juk ne vienas, ne du, o trys... – mylinčiomis akimis glostydama savo trejetuką pripažįsta Vilma Barzevičienė.
Pirmieji mėnesiai ir metai
Trejetukas įdėmiai klausosi pokalbio. Kai kas jiems dar negirdėta, nauja. Tarsi jie gimtų iš naujo...
Motina juos jautė širdimi. O kai Pasvalio gydytojai patvirtino, kad Vilma Barzevičienė laukiasi trynukų... Žinia į kaimą atskriejo greičiau nei pati motina spėjo namo sugrįžti. Kaimas jau žinojo. Besilaukiančiai Vilmai beliko tik patvirtinti šią žinią.
Trynukai gimė Vilniaus ligoninės gimdymo skyriuje. Vaida – pirmoji. Tomas – antras. Ginta – trečioji. Trynukai buvo ne tik šeimos, giminės, kaimo, rajono, bet visos Lietuvos stebuklas. Vardus trynukams teko skubiai išrinkti.
– Gintutei vardą sunkiausia buvo išrinkti. Su krikštatėviais irgi buvo nelengva, bet suradome, – prisimena Vilma.
Ji nesigina: gimusiems trynukams netruko spaudos, valdžios dėmesio. Keliolika metų.
Iš ligoninės trynukai sugrįžo į dviejų aukštų namą Namišiuose. Motina nuo jų nesitraukdavo, todėl namiškiai jai valgyti nešiodavo į antrą aukštą.
– Kai trynukams suėjo metai, pradėjau dirbti. Į darbą važinėdavau. Kai grįždavau iš darbo, jie jau būdavo suguldyti į loveles ir miegodavo. Didysis kambarys būdavo primėtytas žaislų, drabužių, popierių. Viską rūšiuodavau, šluodavau. Eglutę, kad vaikai jos nenutemptų kartu su žaislais, tekdavo pririšti. Bet jie nutverdavo už eglutės šakos ir žaisliukai duždavo. Labai gerai prisimenu šventes, kai mano trynukams buvo vieni metai. Grįžau vėlai iš darbo, vaikai miega, kambarys prišiukšlintas, ant grindų žaisliukų šukės.Taip išvargusi. Manau: atsikelsiu Kūčių rytą anksčiau ir susitvarkysiu viską.
Bet tą vakarą mus užgriuvo netikėti svečiai: Seimo narys A. Matulas. Pasvalio rajono valdžios atstovai su sveikinimais... Svečius teko priimti labai nešventiškoje aplinkoje. Tai tokios mano įsimintiniausios šventės, – prisimena Vilma.
Vietos
O trynukai buvo valgūs. Per parą mamai leisdavo numigti du kartus po dvi valandas. Pabus vienas, knibžda ir antra, neatsilieka ir trečia. Kol juos po vieną išsineši į lauką, kol suguldai į kūdikio vežimėlius. Trynukai turėjo du vežimėlius.
– Trivietis vežimėlis buvo neįperkamas. Kainavo tris tūkstančius litų, tiek kiek automobilis. Jie vežimėliuose sau vietas pasirinko patys. Sesutės užėmė dvivietį. Tomukas geriausiai jautėsi vienvietyje. Jie nuo kūdikystės kovojo už savo erdvę. Jeigu tik kurio nors apklotėlis nuslinks ant kitos lovelės krašto, tuoj triukšmas. Iš pradžių nesupratom, kodėl verkia...
– Ir dabar mamos automobilyje mes turime pastovias vietas. Tomas sėdi kairėje pusėje, Ginta per vidurį, Vaida – dešinėje. Pagal susitarimą keičiamės, kuris užims vietą šalia mamos ant pirmos sėdynės, – pasakoja trynukai.
– Šiuo metu jie lanko vairuotojų kursus. Išsilaikysite egzaminus, gausite teises ir aš užleisiu jums savo vietą, persikelsiu ant galinės sėdynės. Automobilį vairuosite jūs, – sako mama.
Trynukai priduria: kaip nutarsim, taip ir bus.
Pykčiai
Barzevičienė pasakoja: trynukų niekada nerėdė vienodos spalvos drabužėliais. Bet labai svarbu buvo detalės: kišenėlės, gobtuvai, apykaklės, langeliai, ruoželiai, aplikacijos... Gintutei neaprengsi Vaidutės drabužėlių, o Vaidutei – Gintutės. Bus pykčių. Gintutė vis būdavo nepatenkinta, kad gimė paskutinė. Kol mama ją paguodė: gimei paskutinė, paskutinė ir pasensi. Tai Gintutė vis erzindavo Vaidutę: ši pirmutinė už visus pasens.
– Pusantrų metukų sesutes papuošėm pūstais sijonukais. Sesytės sukasi, sijonukai pučiasi. Koks grožis... Tomukui jau ašaros. Ir jam labai reikia sijonuko. Nenusileidau. Sunkiai, bet pavyko išaiškinti, kad jam sijonukas netinka. Jis berniukas, o ne mergaitė. Ir Tomukas suprato. Daugiau jokių pykčių, – prisimena mama.
Trynukai eibes krėsdavo. Kol jie skreba, čiauška, pasak mamos, gali galvos ir nepakelti, bet jeigu tik nutils, bėk žiūrėti. Jie žaisdavo karus, spęsdavo įvairiausias kliūtis. Ir labai mėgo aukštį. Kartą su rogutėmis užsiropštė ant daržinėlės stogo ir ruošėsi čiuožti žemyn...
Kiekvienam trynukui po tokį pat vaikišką žurnaliuką, o gimtadieniui – po tortuką. Ne kartą prieš rugsėjo pirmąją motinos Vilmos Barzevičienės perkančios trynukams mokyklinius reikmenis, pardavėja teiraudavosi, ar nereikia sąskaitos?..
Ji ir jie
Mes vartome albumą ir džiaugiamės: trynukų mama nesensta.
– Nėra laiko kada senti, – tik šypteli mums Vilma. Jaunystėje ji, kaip šiandien jos dukros, irgi turėjo ilgus plaukus. Kasas nusikirpo gimus trynukams.
– Ji labai rūpestinga. Mums padeda. Vis primena, neįmanoma pamiršti. Penkis kartus primena, – sako viena iš trynukų.
Pasak sesučių, Tomas paklusniausias. Nuolankiausias. Jis greičiausiai ir tiksliausiai vykdo mamos paliepimus. Tomas domisi informacinėmis technologijomis. Įnikęs į kompiuterį. Smulkutis, bet stiprus. Pakels, paneš...
– Man jau nebereikia šienauti. Vaidutė žolę – vejapjove, o Tomukas – trimeriu, – pasidžiaugia mama savo užvadėliais.
– Kiekvieną rimtą darbą mes paverčiame linksma pramoga. Skinam vyšnias ir pradedam dūkti, mėtytis uogomis. Ir tai dar ne viskas. Vaida, tu prisimeni, kokį vyšninį antspaudą man ant nugaros užplojai? – primena Vaidai Tomas.
– Šienauju vejapjove, kad išvengčiau kitų darbų. Brolis su sese nebeturi pasirinkimo, – Vaida išsisuka nuo atsakymo.
Vaida – sportininkė. Nuo pirmos klasės žaidžia kvadratą, vėliau krepšinį... Ji – sunkumų kilnotoja. Vaida atneša ir guldo mums savo pergales – septynis gražuolius medalius.
– Ne veltui sakoma: sportas – sveikata. Jeigu kartais prilimpa koks virusas, tai pasveikstu pirmoji, – kalba Vaida.
Tomas ir Vaida nuo mamos veido susirinkę jos strazdanėles. O Ginta paveldėjusi iš mamos polinkį į dailę. Ginta, kaip minėjom, puiki šeimininkė. Ir jų visų vardai trumpi. Iš penkių raidžių, – atkreipia dėmesį trynukai.
– Mūsų mama labai mėgo rankdarbius, nėrė, siuvinėjo. Ir mus išmokino, – džiaugiasi trynukai. Ir parodo kryžiuku kruopščiai siuvinėtus savo darbus.
Paveikslėliai labai gražūs, alsuojantys laiminga vaikyste.
Iš Pasvaliečių mane išlydi šiltos trynukų ir jų mamos akys. Dar vienas sutapimas: jų visų akys – mėlynos.