Žvaigždėtos trynukų Kalėdos

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Vil­ma Bar­ze­vi­čie­nė ir jos try­nu­kai: To­mas, Gin­ta ir Vai­da.
Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus Pas­va­lie­čių kai­mas iš Pas­va­lio ra­jo­no su­lau­kė nau­ja­ku­rių Bar­ze­vi­čių. Šei­mo­je au­ga try­nu­kai: Vai­da, To­mas ir Gin­ta. Bar­ze­vi­čių try­nu­kai – „Sau­lės“ gim­na­zis­tai. Lapk­ri­tį at­šven­tę aš­tuo­nio­lik­tuo­sius gim­ta­die­nius.

Lau­ki­mas

Pag­rin­di­nė Pas­va­lie­čių gy­ven­vie­tės gat­vė. Ąžuo­lų. Bar­ze­vi­čių na­mo lan­guo­se – ar­tė­jan­čių šven­čių lau­ki­mas. Mes su­si­pa­žįs­ta­me tre­čią ad­ven­to sa­vai­tę. Su puoš­me­no­mis čia ne­sku­ba­ma. Ar­tė­jan­čių šven­čių užuo­mi­na – kar­pi­niais iš­puoš­ti lan­gai. Ir vai­ni­kas ant sta­lo. Ad­ven­ti­nia­me vai­ni­ke ple­ve­na žva­ke­lė.

– Pir­mos mū­sų šven­tės be ma­my­tės, o vai­kams – be mo­čiu­tės. Pir­miau­sia ir vi­suo­met sku­bė­da­vo­me pas ją, į Na­mi­šius. Iš Na­mi­šių – į Sa­lo­čių baž­ny­čią. Ne­be­bus kas mū­sų ten lau­kia. Vai­du­tė la­bai tei­sin­gai pa­ste­bė­jo: „Kol ba­ba bu­vo gy­va, tu, ma­ma, dar bu­vai vai­kas, o kai jos ne­te­ko­me – tu jau ta­pai suau­gu­sia“. Per šias šven­tes bū­si­me vi­si kar­tu. Ne vie­ni bū­si­me. Tarp ar­ti­miau­sių žmo­nių. Už­suks, tik­riau­siai, sve­čių. Ir mes su­spė­si­me į baž­ny­čią, pas gi­mi­nes. Per šven­tes šį­kart man dirb­ti ne­rei­kės, – kal­ba try­nu­kų ma­ma Vil­ma Bar­ze­vi­čie­nė. Dai­lės mo­ky­to­ja. So­cia­li­za­ci­jos cent­rą Kuč­ga­ly­je lik­vi­da­vo ir jai te­ko sa­vo pro­fe­si­ją pa­keis­ti. Dir­ba vie­no­je įmo­nė­je Bir­žuo­se. Pa­mai­no­mis. Ke­lias to­li­mas. At­ly­gi­ni­mas kuk­lus.

Tra­di­ci­jos

Vil­ma pa­sa­ko­ja: Pas­va­lie­čiuo­se jos vy­ro, vai­kų tė­vo, gim­ti­nė. Nu­si­žiū­rė­jo čia so­dy­bė­lę. Jau se­no­kai be šei­mi­nin­kų. Kiek čia plu­šė­ta vi­sų. Taip ir kaps­to­si. Kas­met vis į prie­kį. Pa­so­din­tas so­de­lis. Iš­pu­ren­ta, jau su­ža­lia­vu­si ve­ja.

Pas­va­lie­čiuo­se – aš­tun­tos Kū­čios ir Ka­lė­dos. Dva­sin­gos, bet ne triukš­min­gos. Šei­ma ka­ta­li­kiš­ka. Tę­si se­ne­lių, tė­vų tra­di­ci­jas. Na­mus, eg­lu­tę da­bins Kū­čių iš­va­ka­rė­se. Eg­lu­tė – dirb­ti­nė, ža­lia. Vai­kų ūgio. Žais­liu­kai pirk­ti­niai. Kū­čių sta­las kuk­lus. Žu­vis, sil­kė, rie­šu­tai, vai­siai, ke­pin­ta duo­na... Jo­kių mė­sos ir pie­no pro­duk­tų. Kai ne­ty­čia vai­šes žvilgs­niu per­me­ta – į lėkš­tes su­si­rin­kęs vi­sas dvy­li­kos Kū­čių val­gių komp­lek­tas.

– Ka­lė­doms anks­čiau kep­da­vo­me Me­du­čio tor­tą, bet pa­sku­ti­niais me­tais ap­si­ri­bo­ja­me „Tin­gi­niu“. Gin­tu­tė mū­sų šei­mi­nin­kė. Ką jau ji su­gal­vos, mes vi­si jai pa­dė­si­me. Dar­bų ne­skirs­to­me į vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus. Po eg­lu­te Ka­lė­dų ry­tą ra­si­me ir do­va­nų. Ka­lė­dų se­ne­lis do­va­nas mums pa­ts iš­ren­ka, – pa­sa­ko­ja Vil­ma.

Try­nu­kai lau­kia pro­gos įsi­terp­ti į mū­sų po­kal­bį. Gin­ta, šei­mos dai­li­nin­kė, ku­rios kar­pi­niais švy­ti trys na­mo lan­gai, sa­ko:

– Šven­tė su­si­de­da iš pa­pras­tų da­ly­kų. Ką tik iš­puo­šė­me lan­gus. Ma­ži na­mų lan­gus puoš­da­vo­me snai­gė­mis, o da­bar rim­čiau. Vi­si trys kar­pė­me žvaigž­des, el­nius, eg­lu­tes. Ir klau­sė­mės ka­lė­di­nių me­lo­di­jų. Va­ka­re, kai už­de­gam švie­są ne­be­si­no­ri net užuo­lai­dų už­trauk­ti. Bal­ti kar­pi­niai tirp­do tam­są ir sklei­džia šven­ti­nę ra­my­bę.

Snie­gas

Gin­tai pri­ta­ria ir Vai­da su To­mu. Ka­lė­dos jiems ta­pa­ti­na­si su bal­ta spal­va, snie­gu. Snie­guo­tų Ka­lė­dų jų gy­ve­ni­me bū­ta. Try­nu­kai pri­si­me­na di­džiu­les pus­nis, iš­raus­tus ur­vus jo­se. Ir sa­ve skęs­tan­tį bal­tuo­se snai­gių pa­ta­luo­se. Ma­ma Vil­ma su­grįž­ta iš dar­bo ir sa­vo aki­mis ne­ti­ki kas jų kie­me da­ro­si... Bet ne­tru­kus paaiš­kė­ja: čia jos try­nu­kų kū­ri­nys, jų vai­kys­tės tvir­to­vė...

Bar­ze­vi­čių šven­ti­nis lau­ki­mas api­pin­tas try­nu­kų gu­ga­vi­mu, krykš­ta­vi­mu. Tre­je­tu­kas pa­sau­lį pa­svei­kin­ti tu­rė­jo per Ka­lė­das, bet at­si­sku­bi­no jie, iš­dy­kė­liai, anks­čiau, kad na­miš­kiai ap­si­pras­tų.

– La­bai jau neį­do­mu bū­tų sa­vo gim­ta­die­nį per Ka­lė­das švęs­ti, – ti­ki­na vi­si trys.

O jų ma­ma pa­ste­bi: už­si­spy­ri­mo jos try­nu­kams nuo pat kū­di­kys­tės ne­trūks­ta.

– Ma­no džiaugs­mas. Bet bū­ta ir var­go. To­kia tie­sa. Juk ne vie­nas, ne du, o trys... – my­lin­čio­mis aki­mis glos­ty­da­ma sa­vo tre­je­tu­ką pri­pa­žįs­ta Vil­ma Bar­ze­vi­čie­nė.

Pir­mie­ji mė­ne­siai ir me­tai

Tre­je­tu­kas įdė­miai klau­so­si po­kal­bio. Kai kas jiems dar ne­gir­dė­ta, nau­ja. Tar­si jie gim­tų iš nau­jo...

Mo­ti­na juos jau­tė šir­di­mi. O kai Pas­va­lio gy­dy­to­jai pa­tvir­ti­no, kad Vil­ma Bar­ze­vi­čie­nė lau­kia­si try­nu­kų... Ži­nia į kai­mą at­skrie­jo grei­čiau nei pa­ti mo­ti­na spė­jo na­mo su­grįž­ti. Kai­mas jau ži­no­jo. Be­si­lau­kian­čiai Vil­mai be­li­ko tik pa­tvir­tin­ti šią ži­nią.

Try­nu­kai gi­mė Vil­niaus li­go­ni­nės gim­dy­mo sky­riu­je. Vai­da – pir­mo­ji. To­mas – ant­ras. Gin­ta – tre­čio­ji. Try­nu­kai bu­vo ne tik šei­mos, gi­mi­nės, kai­mo, ra­jo­no, bet vi­sos Lie­tu­vos ste­buk­las. Var­dus try­nu­kams te­ko sku­biai iš­rink­ti.

– Gin­tu­tei var­dą sun­kiau­sia bu­vo iš­rink­ti. Su krikš­ta­tė­viais ir­gi bu­vo ne­leng­va, bet su­ra­do­me, – pri­si­me­na Vil­ma.

Ji ne­si­gi­na: gi­mu­siems try­nu­kams ne­tru­ko spau­dos, val­džios dė­me­sio. Ke­lio­li­ka me­tų.

Iš li­go­ni­nės try­nu­kai su­grį­žo į dvie­jų aukš­tų na­mą Na­mi­šiuo­se. Mo­ti­na nuo jų ne­si­trauk­da­vo, to­dėl na­miš­kiai jai val­gy­ti ne­šio­da­vo į ant­rą aukš­tą.

– Kai try­nu­kams suė­jo me­tai, pra­dė­jau dirb­ti. Į dar­bą va­ži­nė­da­vau. Kai grįž­da­vau iš dar­bo, jie jau bū­da­vo su­gul­dy­ti į lo­ve­les ir mie­go­da­vo. Di­dy­sis kam­ba­rys bū­da­vo pri­mė­ty­tas žais­lų, dra­bu­žių, po­pie­rių. Vis­ką rū­šiuo­da­vau, šluo­da­vau. Eg­lu­tę, kad vai­kai jos ne­nu­temp­tų kar­tu su žais­lais, tek­da­vo pri­riš­ti. Bet jie nu­tver­da­vo už eg­lu­tės ša­kos ir žais­liu­kai duž­da­vo. La­bai ge­rai pri­si­me­nu šven­tes, kai ma­no try­nu­kams bu­vo vie­ni me­tai. Grį­žau vė­lai iš dar­bo, vai­kai mie­ga, kam­ba­rys pri­šiukš­lin­tas, ant grin­dų žais­liu­kų šu­kės.Taip iš­var­gu­si. Ma­nau: at­si­kel­siu Kū­čių ry­tą anks­čiau ir su­si­tvar­ky­siu vis­ką.

Bet tą va­ka­rą mus už­griu­vo ne­ti­kė­ti sve­čiai: Sei­mo na­rys A. Ma­tu­las. Pas­va­lio ra­jo­no val­džios at­sto­vai su svei­ki­ni­mais... Sve­čius te­ko priim­ti la­bai ne­šven­tiš­ko­je ap­lin­ko­je. Tai to­kios ma­no įsi­min­ti­niau­sios šven­tės, – pri­si­me­na Vil­ma.

Vie­tos

O try­nu­kai bu­vo val­gūs. Per pa­rą ma­mai leis­da­vo nu­mig­ti du kar­tus po dvi va­lan­das. Pa­bus vie­nas, knibž­da ir ant­ra, neat­si­lie­ka ir tre­čia. Kol juos po vie­ną iš­si­ne­ši į lau­ką, kol su­gul­dai į kū­di­kio ve­ži­mė­lius. Try­nu­kai tu­rė­jo du ve­ži­mė­lius.

– Tri­vie­tis ve­ži­mė­lis bu­vo neį­per­ka­mas. Kai­na­vo tris tūks­tan­čius li­tų, tiek kiek au­to­mo­bi­lis. Jie ve­ži­mė­liuo­se sau vie­tas pa­si­rin­ko pa­tys. Se­su­tės užė­mė dvi­vie­tį. To­mu­kas ge­riau­siai jau­tė­si vien­vie­ty­je. Jie nuo kū­di­kys­tės ko­vo­jo už sa­vo erd­vę. Jei­gu tik ku­rio nors ap­klo­tė­lis nu­slinks ant ki­tos lo­ve­lės kraš­to, tuoj triukš­mas. Iš pra­džių ne­sup­ra­tom, ko­dėl ver­kia...

– Ir da­bar ma­mos au­to­mo­bi­ly­je mes tu­ri­me pa­sto­vias vie­tas. To­mas sė­di kai­rė­je pu­sė­je, Gin­ta per vi­du­rį, Vai­da – de­ši­nė­je. Pa­gal su­si­ta­ri­mą kei­čia­mės, ku­ris užims vie­tą ša­lia ma­mos ant pir­mos sė­dy­nės, – pa­sa­ko­ja try­nu­kai.

– Šiuo me­tu jie lan­ko vai­ruo­to­jų kur­sus. Iš­si­lai­ky­si­te eg­za­mi­nus, gau­si­te tei­ses ir aš už­lei­siu jums sa­vo vie­tą, per­si­kel­siu ant ga­li­nės sė­dy­nės. Au­to­mo­bi­lį vai­ruo­si­te jūs, – sa­ko ma­ma.

Try­nu­kai pri­du­ria: kaip nu­tar­sim, taip ir bus.

Pyk­čiai

Bar­ze­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja: try­nu­kų nie­ka­da ne­rė­dė vie­no­dos spal­vos dra­bu­žė­liais. Bet la­bai svar­bu bu­vo de­ta­lės: ki­še­nė­lės, gob­tu­vai, apy­kak­lės, lan­ge­liai, ruo­že­liai, ap­li­ka­ci­jos... Gin­tu­tei neap­reng­si Vai­du­tės dra­bu­žė­lių, o Vai­du­tei – Gin­tu­tės. Bus pyk­čių. Gin­tu­tė vis bū­da­vo ne­pa­ten­kin­ta, kad gi­mė pa­sku­ti­nė. Kol ma­ma ją pa­guo­dė: gi­mei pa­sku­ti­nė, pa­sku­ti­nė ir pa­sen­si. Tai Gin­tu­tė vis er­zin­da­vo Vai­du­tę: ši pir­mu­ti­nė už vi­sus pa­sens.

– Pu­sant­rų me­tu­kų se­su­tes pa­puo­šėm pūs­tais si­jo­nu­kais. Se­sy­tės su­ka­si, si­jo­nu­kai pu­čia­si. Koks gro­žis... To­mu­kui jau aša­ros. Ir jam la­bai rei­kia si­jo­nu­ko. Ne­nu­si­lei­dau. Sun­kiai, bet pa­vy­ko išaiš­kin­ti, kad jam si­jo­nu­kas ne­tin­ka. Jis ber­niu­kas, o ne mer­gai­tė. Ir To­mu­kas su­pra­to. Dau­giau jo­kių pyk­čių, – pri­si­me­na ma­ma.

Try­nu­kai ei­bes krės­da­vo. Kol jie skre­ba, čiauš­ka, pa­sak ma­mos, ga­li gal­vos ir ne­pa­kel­ti, bet jei­gu tik nu­tils, bėk žiū­rė­ti. Jie žais­da­vo ka­rus, spęs­da­vo įvai­riau­sias kliū­tis. Ir la­bai mė­go aukš­tį. Kar­tą su ro­gu­tė­mis už­si­ropš­tė ant dar­ži­nė­lės sto­go ir ruo­šė­si čiuož­ti že­myn...

Kiek­vie­nam try­nu­kui po to­kį pat vai­kiš­ką žur­na­liu­ką, o gim­ta­die­niui – po tor­tu­ką. Ne kar­tą prieš rug­sė­jo pir­mą­ją mo­ti­nos Vil­mos Bar­ze­vi­čie­nės per­kan­čios try­nu­kams mo­kyk­li­nius reik­me­nis, par­da­vė­ja tei­rau­da­vo­si, ar ne­rei­kia są­skai­tos?..

Ji ir jie

Mes var­to­me al­bu­mą ir džiau­gia­mės: try­nu­kų ma­ma ne­sens­ta.

– Nė­ra lai­ko ka­da sen­ti, – tik šyp­te­li mums Vil­ma. Jau­nys­tė­je ji, kaip šian­dien jos duk­ros, ir­gi tu­rė­jo il­gus plau­kus. Ka­sas nu­si­kir­po gi­mus try­nu­kams.

– Ji la­bai rū­pes­tin­ga. Mums pa­de­da. Vis pri­me­na, neį­ma­no­ma pa­mirš­ti. Pen­kis kar­tus pri­me­na, – sa­ko vie­na iš try­nu­kų.

Pa­sak se­su­čių, To­mas pa­klus­niau­sias. Nuo­lan­kiau­sias. Jis grei­čiau­siai ir tiks­liau­siai vyk­do ma­mos pa­lie­pi­mus. To­mas do­mi­si in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. Įni­kęs į kom­piu­te­rį. Smul­ku­tis, bet stip­rus. Pa­kels, pa­neš...

– Man jau ne­be­rei­kia šie­nau­ti. Vai­du­tė žo­lę – ve­jap­jo­ve, o To­mu­kas – tri­me­riu, – pa­si­džiau­gia ma­ma sa­vo už­va­dė­liais.

– Kiek­vie­ną rim­tą dar­bą mes pa­ver­čia­me links­ma pra­mo­ga. Ski­nam vyš­nias ir pra­de­dam dūk­ti, mė­ty­tis uo­go­mis. Ir tai dar ne vis­kas. Vai­da, tu pri­si­me­ni, ko­kį vyš­ni­nį ant­spau­dą man ant nu­ga­ros už­plo­jai? – pri­me­na Vai­dai To­mas.

– Šie­nau­ju ve­jap­jo­ve, kad iš­veng­čiau ki­tų dar­bų. Bro­lis su se­se ne­be­tu­ri pa­si­rin­ki­mo, – Vai­da iš­si­su­ka nuo at­sa­ky­mo.

Vai­da – spor­ti­nin­kė. Nuo pir­mos kla­sės žai­džia kvad­ra­tą, vė­liau krep­ši­nį... Ji – sun­ku­mų kil­no­to­ja. Vai­da at­ne­ša ir gul­do mums sa­vo per­ga­les – sep­ty­nis gra­žuo­lius me­da­lius.

– Ne vel­tui sa­ko­ma: spor­tas – svei­ka­ta. Jei­gu kar­tais pri­lim­pa koks vi­ru­sas, tai pa­sveiks­tu pir­mo­ji, – kal­ba Vai­da.

To­mas ir Vai­da nuo ma­mos vei­do su­si­rin­kę jos straz­da­nė­les. O Gin­ta pa­vel­dė­ju­si iš ma­mos po­lin­kį į dai­lę. Gin­ta, kaip mi­nė­jom, pui­ki šei­mi­nin­kė. Ir jų vi­sų var­dai trum­pi. Iš pen­kių rai­džių, – at­krei­pia dė­me­sį try­nu­kai.

– Mū­sų ma­ma la­bai mė­go rank­dar­bius, nė­rė, siu­vi­nė­jo. Ir mus iš­mo­ki­no, – džiau­gia­si try­nu­kai. Ir pa­ro­do kry­žiu­ku kruopš­čiai siu­vi­nė­tus sa­vo dar­bus.

Pa­veiks­lė­liai la­bai gra­žūs, al­suo­jan­tys lai­min­ga vai­kys­te.

Iš Pas­va­lie­čių ma­ne iš­ly­di šil­tos try­nu­kų ir jų ma­mos akys. Dar vie­nas su­ta­pi­mas: jų vi­sų akys – mė­ly­nos.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.