Naujausios
L. Valatkienė – fotomenininkė, V. J. Juška – kultūrologas. Šiam žurnalistų duetui premija atiteko už projektą „Lietuviais esame mes gimę!”, jungiantį fotografiją ir viešas diskusijas apie lietuvius ir lietuvybę šiuolaikiniame pasaulyje. Anglijoje gimęs, Australijoje didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vytautas Jonas Juška šypsosi: „Premija man labai svarbi ir emocine prasme – su Biržais mane sieja stiprus kraujo ryšys…”.
-Lilija, Vytautai, Biržų miesto šventės metu jums abiems buvo įteikta iš Biržų krašto kilusio visuomenės veikėjo, rašytojo, lietuviškų knygų leidėjo ir platintojo A. Macijausko premija. Ją gavote už darbus, puoselėjančius lietuvybę. Kam jus įpareigoja ši premija?
Vytautas: Nepažabojami Lietuvių emigracijos mastai man kelia didelį nerimą, o dar didesnį mūsų tautos bei valstybės abejingumas, neryžtingumas, susigyvenimas su šiuo reiškiniu, lyg ta emigracija būtų savaime suprantama ir kad viskas yra gerai.
Gimiau ir išgyvenau penkis dešimtmečius išeivijoje, tad labiau nei didžioji dauguma tautiečių suprantu ir suvokiu emigracijos daromą žalą ir jos grėsmę Lietuvai. Negaliu susigyventi su tuo, ką matau. Tai ne laisvės ar laisvo judėjimo išraiška, bet savižudikiška tautinė anarchija, grįsta nežabotu individualizmu, silpna tautine tapatybe ir nesuprantamu inteligentijos bei politinės klasės neveiklumu.
Pati A. Macijausko premija savaime lyg niekuo neįpareigoja. Bet būdamas jos laureatu ir suvokdamas savo atsakomybę prieš tautą, gerbdamas A. Macijausko gyvenimo ryžtą ir jo švietėjišką veiklą, sieksiu tęsti tai, kas jau yra įsibėgėję mūsų su Lilija projektuose „Lietuviais esame mes gimę!” ir „Saga apie Lietuvą“. Paskaitose ryškinsiu emigracijos problematiką ir ateityje tas mintis suguldysiu į knygą. Visados švietėjišką veiklą reikia pradėti nuo savęs, o premija – tai tik dar didesnė paskata.
Lilija: Kai girdžiu apie vienkartinius projektus, siekiant gerovės ar darnios valstybės, atseit sugalvosime ir viskas staiga išsispręs, tai tikrai kelia juoką ir abejones. Tam, kad žmonės tavimi patikėtų, reikia ne vienerių, ne penkerių ir net ne dešimties metų. Tai įsisąmoninau visą gyvenimą dirbdama žurnalistinį darbą. Tai – mano gyvenimo būdas.
O visi apdovanojimai tik patvirtina sėkmę. Bet ilgai džiaugtis nemoku, kaip ir miegoti ant senų laurų nesmagu, todėl vakar dienos nesureikšminu. Man visada įdomiausias kūrybos procesas, jo kasdienybė, atnešanti ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir ginčus, ir iššūkius, ir naujas idėjas. Smagumėlis! Dievinu procesą – amžiną judėjimo variklį.
-Vytautai, jūs – buvęs ilgametis Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, prieš dešimtmetį grįžęs į Lietuvą. Užsiminėte, kad jums A. Macijausko premija emociškai yra svarbi, nes jūsų seneliai ir tėvas yra kilę iš Pasvaliečių kaimo, kaip ir pats A. Macijauskas.
- Premijos įteikimo metu prisiminiau savo tėvą, Joną Jušką, gimusį Pasvaliečiuose 1919 m. Pasvaliečiai – tai mano tėvonija: svarbu kažkur priklausyti, turėti tą žemės lopinėlį, kurį gali vadinti savu. Sunkiausia mano gyvenime buvo žinoti tai, kad priklausiau ne tai žemei, kurioje gimiau, nei ten, kur penkis dešimtmečius išgyvenau ir savo jaunystę bei talentą atidaviau. Vaikystės metai buvo praleisti Anglijoje, mokykliniai, studentavimo bei brandos metai – Australijoje. Ten gyvendamas niekados nepajutau žemės po kojomis.
Priimdamas garbingą savo tėvynainio A. Macijausko apdovanojimą, prisiminiau savo tėvų pastangas ir jų kietą darbą ugdant manyje lietuviškąją savastį, mokant mane lietuviškai kalbėti, rašyti, pažinti savo tėvų žemę ir savo lietuviškąsias šaknis. Be jų įdirbio nebūčiau stovėjęs prieš jus Biržuose. Man tai buvo itin jautri šventė, žinant, kad mano seneliai buvo beraščiai, mažažemiai, kad mano tėvo, kaip ir mano, lemtį pasitraukti iš Lietuvos apibrėžė jo buvimas slaptuoju šauliu. Savo prisiminimuose tėtis rašė, kad jam tebuvo likęs vienas kelias – partizanauti arba būti ištremtam į Sibirą. Jo motina ir dėdė išgrūdo jį į naują gyvenimą Vakaruose, kur jo talentas pilnai atsikleidė, kur jo muzikinių, visuomeninių bei ugdymo darbų dėka aš užaugau ir subrendau lietuviu.
Mano tėvas buvo vargonininkas, chorvedys ir dirigentas. Labai šviesus ir apsikaitęs žmogus, mėgęs filosofiją, literatūrą, savo namuose Australijoje sukaupęs tūkstantinę biblioteką. Jo motina Rozalija Zajarskaitė-Juškienė buvo turtinga pasakojimais, išmintimi, gražiu dainingu balsu. Manau, kad tai bei „Pavasarininkų“ švietėjiškoji veikla stipriai formavo mano tėvą. Jo gyvenimas iki 1944 metų liepos sukosi Biržų apskrityje. Vargonininkauti mokėsi ir pas Antaną Strazdą Biržų bažnyčioje, o pats vargonininkavo Grūžiuose. Priimdamas A. Macijausko premiją, priėmiau ją ir savo tėvui. Štai ta jautri Pasvaliečių trijulė – Antanas Macijauskas, Jonas Juška ir Vytautas Jonas Juška. Abu mano tėvai palaidoti Smilgiuose.
-Lilija, Biržuose jau esate dalyvavusi su savo paroda, ketinate ir vėl atvykti su savo garsiuoju projektu „Saga apie Lietuvą“. Papasakokite, koks tai projektas, keliaujantis po Lietuvą ir jaudinantis ne vieną parodos lankytoją?
-Siūlau parodų lankytojams susipažinti su savo naujausiu kūrybiniu sumanymu „Saga apie Lietuvą“. Didžioji dalis mano ankstesnių darbų, pasitelkiant fotografiją ir pasakojimą, dėmesį sutelkdavo į senąją Lietuvos istoriją. „Saga apie Lietuvą“ tyrinėja bene aktualiausią šiandienos Lietuvos problemą – gyventojų emigraciją.
Pagrindinė komunikacijos priemone šiame meniniame projekte tapo saga. Biržų pilyje šį paroda bus atidaryta 2021-ųjų vasario 16 dieną.
„Saga apie Lietuvą“ – tai pasakojimas apie mus – Lietuvos gyventojus ir pasaulio lietuvius, tai mūsų šaukinys, raginantis grįžti emigrantus namo.
-Šiam projektui įgyvendinti inicijavote įvairių sagų rinkimo akciją.
-2018-ųjų gruodį socialiniuose tinkluose paskelbėme sagų rinkimo akciją. Pirmieji atsiliepė Papilio gyventojai. Daugybė žmonių iš Lietuvos ir užsienio surinko 1 milijoną 500 tūkstančių sagų, iš kurių ir darbo drabužių sukūrėme meninę instaliaciją „Saga – žmogus“.
Milijonas sagų – tiek Lietuvos gyventojų nepriklausomybės laikotarpiu paliko savo šalį. Tai tarsi simbolis: saga – žmogus, saga – žmogus...
Meninę instaliaciją papildo kartu su dailininku Vladu Merečinsku sukurtas emigracijos žemėlapis iš sagų ir unikalus rašytojos Žemaitės portretas.
Šio projekto dalis yra ir fotografijų paroda „NEparadinė Lietuva“. Čia užfiksuoti tušti trobesiai, stūgaujantis vėjas, vingiuoti takai ir keleliai, kuriais Lietuva išsivaikšto.
-Abu esate šių metų Lietuvos kultūros sostinės – Trakų – ambasadoriai. Jūsų nuomone, kokių „savybių“ turintis miestas gali vadintis kultūros sostine?
Lilija: Kultūra yra vienintelis dalykas, kurio iš mūsų niekas negali atimti. Nežinau, kokia tvarka ar prioritetais vadovaujamasi Seime suteikiant miestams Kultūros sostinių vardus, bet, akivaizdu, kad kiekvienam miestui tai itin svarbu. Kultūros sostinės vardas pačiam miestui suteikia galimybę pasitempti, pagalvoti apie vietinį kultūros potencialą, suaktualinti kūrėjų svarbą.
Vytautas: Miestas tėra fonas, suteikiantis vietą bei infrastruktūrą, o kultūros sostinės potencialas prasideda nuo jame esančių talentingųjų asmenybių ir jų gebėjimo suvokti aplinką, kurioje gyvena, išnaudoti savitą galimybių lauką, puoselėti ir vystyti kultūrinę potenciją, dalyviais įtraukiant savo visuomenę.
Mano galva, kultūros sostinėmis gali tapti tie miestai, kurių talentingosios asmenybės sukuria aiškią kultūrinės veiklos viziją, turinį, pritraukia finansavimą ir užsitikrina savivaldos administracinį palaikymą.
-Biržuose tą savaitgalį, kai vyko miesto šventė, lankėtės ne pirmą kartą. Kokie Biržai, nedidelis Lietuvos pasienio miestas, jums abiems pasirodė?
Lilija: Tikrai nesitikėjau Biržuose pamatyti tiek žmonių, suplūdusių į miesto šventę! Labai smagu matyti juos gerai nusiteikusius. Bet labiausiai mane nustebino sekmadienio, paskutinės šventinės dienos, rytas. Atvykę prie pilies stebėjomės tvarka ir švara. Po tokios triukšmingos šventinės nakties – nė vieno popierėlio, nė menkiausios šiukšlelės, žolė tarytum sušukuota! Pagarba jums už svetingumą ir švarų miesto veidą!
Esate labai turtingi savo dvasiniu, kultūriniu palikimu, unikaliais gamtos paminklais. Kiekviename kampe užkoduota įstabi miesto istorija. Ir dar – biržietės moterys turi ypatingą humoro jausmą.
Vytautas: Man Biržai nėra tik miestas, jo fizinė aplinka ar tai, ką vizualiai matau atvykęs. Biržai man turi ir savo vidinį, dvasinį balsą. Sunku paaiškinti, tačiau kas kartą atvykęs, jaučiu savo tėvo bei protėvių alsavimą, tai iš baltosios bažnyčios, pasąmonėje, iš vargonų sklindančius Bacho fugos natas... Manau, siela sielą jungia nematomu siūlu, iš kartos į kartą. Biržai ir jos apylinkės yra ir liks ta vieta, kuri iš Pasvaliečių per Jagaudžius, nuo Suosto iki Grūžių, Gulbinėnų ir Grumšlių, nuo Bobėnų iki Ločerių, nuo Nemunėlio Radviliškio per Smilgius amžinai mane kerės. Biržai kaip pasvaliečiai – gaudžia ir amžinai kvies.
