Žinutė socialiniams darbuotojams: jeigu išgelbėjote vieną žmogų, galite išgelbėti pasaulį

V. Kerienės nuotr.
VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centras atvejo vadybininkė Indra Leliukė sako, kad darbe pasitaiko daugiau istorijų su gera pabaiga.
Socialinį darbuotoją galime prilyginti gydytojo profesijai, tik jis gydo socialines ir emocines žaizdas. Rugsėjo 27 dieną minima socialinio darbuotojo diena. Apie tai, kaip svarbu užmegzti ryšį su žmogumi, įgyti jo pasitikėjimą ir kitus socialinio darbuotojo džiaugsmus bei vargus kalbamės su VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centras atvejo vadybininke Indra Leliuke.

Pasitikėjimas ir ryšys su žmogumi

VšĮ Biržų rajono socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė I. Leliukė jau daugiau nei 15 metų dirba socialine darbuotoja. Indros draugai ir artimieji sakydavo, kad labai gera pas ją ateiti ir pasikalbėti. Indrai visada rūpėjo kitų vidiniai pasauliai, džiugino jausmas, kad draugai ja pasitiki. „Tie pokalbiai manęs nevargino. Man buvo labai įdomu sužinoti: ką žmogus mąsto? Kaip jaučiasi? Kuo gyvena? Pamatyti tikrą žmogaus charakterį, per jo mąstyseną, požiūrį į gyvenimą ir panašiai. Man labai patiko šis bendravimas, o draugai kartais juokdavosi, kad aš pati tarsi neturiu problemų. Apie savo asmeninį gyvenimą nesu linkusi pasakoti, man labiau patinka klausytis kitų“, – pasakoja I. Leliukė.

Pašnekovė pastebi, kad pasitikėjimas labai svarbus visose gyvenimo srityse ir ypač darbe su žmonėmis. „Jeigu siekiate rezultato, tai pirmiausia reikia užmegzti pasitikėjimo ryšį su žmogumi“, – pataria atvejo vadybininkė.

Galbūt ir draugų parodytas pasitikėjimas, o ir pačios gilus noras suvokti tai, kas gi dedasi kito žmogaus vidiniame pasaulyje, paskatino galvoti apie socialinio darbuotojo studijas.

„Jau 11-12 klasėje svarsčiau apie galimybę studijuoti socialinį darbą. Manyčiau, kad esu idėjinis socialinis darbuotojas. Pradėjusi studijuoti, norėjau suprasti, ar tikrai galėčiau dirbti šį darbą. Ketvirtame kurse reikėjo atlikti praktiką, bet Vilniuje nepavyko. Todėl pasidomėjau apie galimybę atlikti praktiką Vaikų globos namuose gimtuose Biržuose. Tuometinė direktorė Daiva Janonienė labai maloniai mane priėmė, palaikė ir skatino išbandyti naujoves. Po dviejų praktikų, direktorė pasiūlė pasilikti dirbti“,- su džiaugsmu pirmuosius socialinio darbuotojo žingsnius prisimena atvejo vadybininkė I. Leliukė.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/