Naujausios
Sėkmingas projektas
„Anksčiau nebūtume galėję dirbti, nes patalpos buvo nešildomos. Rankos šaldavo, o šaltyje vilna nesiveldavo – nekimba ir viskas. Sugalvojome rašyti projektą darbo sąlygoms gerinti. Bendruomenės pastato pirmasis aukštas buvo šildomas, tačiau tos patalpos nebuvo pritaikytos amatams. Taip gimė projektas „Tradiciniai amatai Vabalninko krašte“, – pasakojo Vabalninko bendruomenės nariai.
Praeitą rudenį pateikusi paraišką Biržų rajono Vietos veiklos grupei, šiemet bendruomenė jau džiaugiasi – antro aukšto patalpose įrengta oras-oras šildymo sistema.
„Bendra projekto suma – apie 12 tūkst. eurų, bet projektas dar nebaigtas, esame jo įgyvendinimo procese. Už gautas lėšas ne tik įsirengėme oro kondicionierius, bet ir nusipirkome audimo stakles, priemonių edukacijoms, taip pat planuojame įsigyti ir baldų. Beje, iš tų pačių lėšų birželį atšventėme ir Vabalninko bendruomenės 10 metų jubiliejų. Šventėje netrūko amatų ir folkloro“, – pasidžiaugė vabalninkiečiai.
Pasipildė naujų narių
Anot edukacijas vedančios tradicinių amatų meistrės Zitos Kumpelienės, įsirengus šiuolaikišką patalpų šildymą, bendruomenė kaip mat pasipildė naujų narių, kurie noriai vakarais ateina senųjų Aukštaitiškų amatų pasimokyti. Dabar didžioji dalis užsiima vėlimu: velia paukštelius Prezidentūros ir ponios Dianos Nausėdienės inicijuojamai „Baltojo paukščio“ akcijai, kiti velia šlepetes, yra ir audžiančių su naujosiomis staklėmis.
„Šis projektas mus labai subūrė, ir, jei atvirai, mano, kaip meistrės ir kaip bendruomenės tarybos narės, didžiausias noras, kad bendruomenė taptų patraukliu traukos objektu, kad visiems atvykstantiems galėtume vesti edukacinius užsiėmimus. Turiu puikų būrį pameistrių – per žiemą stiprinsime įgūdžius, tvirtėsime, o pavasariop skelbsimės, kad galime mokyti kitus“, – sakė Z. Kumpelienė.
Įstrigo Švedijos ūkininkių žodžiai
Jei prieš kelis dešimtmečius Z. Kumpelienei būtų pasakęs, kad ji taps tradicinių amatų meistre, tai ir pati pašnekovė nebūtų tuo patikėjusi. Mat ilgus metus ji dirbo pedagoginį darbą – dirbo fizikos ir buities kultūros mokytoja ne tik Vabalninko, bet ir Panevėžio, Kupiškio rajono ugdymo įstaigose.
„Su rankdarbiais niekados nebuvau „susipykusi“, bet kad meistre tapsiu, nemaniau. Dar dirbdama Vabalninko žemės ūkio mokykloje pradėjau dalyvauti Vabalninko skyriaus ūkininkių draugijos veikloje, buvo toks bendras projektas su Švedijos ūkininkėmis ir pas jas vykome semtis patirties. Švedijoje pamačiau, kaip puoselėjami senieji amatai, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. Tuo metu, dar 1999 metais, man labai įstrigo Švedijos auksarankių žodžiai: „Rūpinkis amatais – kai Lietuva įstos į Europos Sąjungą, Europa skirs daugiau dėmesio seniesiems amatams, tau pravers, motyvuota būsi“, – sako pašnekovė.
Maždaug po dešimties metų Žemės ūkio ministerija paskelbė apie sertifikavimo sistemą ir moteris pradėjo domėtis amatais. „Vėliau veltinius, liaudyje vadinamuosius „vailokus“, gavau pripažinimą. Kai dirbau technologijų mokytoja, su mokiniais vėlėme, olimpiadose prizus skynėme. Sekėsi. Ministerijos atstovai ragino didinti asortimentą – pradėjau rišti sodus, pinti juostas. Supratau, kad reikia sertifikuoti tai, kas aukštaitiška“, – kalbėjo tradicinių amatų meistrė.
Ateities planuose – verslumas
Pasak Z. Kumpelienės, norint gauti finansinę paramą ir sėkmingai organizuoti edukacines veiklas, reikia nueiti nelengvą kelią: gauti pripažinimą, sertifikuoti amatą, tapti amato meistru, ir, jei esi mokytojas, parašyti programą.
„Visa tai dariau ne dėl garbės, bet norėdama esant pensinio amžiaus turėti veiklos. Dabar, kai nebedirbu mokykloje, galiu daugiau laiko tam skirti. Edukacijos man labai pravertė. Kiek projektų esu rašiusi ankstesniais metais, edukacijas vedusi, mačiau, kad žmonėms patinka, kad jie nori dalyvauti tokiose veiklose. Žmonės turėjo galimybę mokytis verpti verpstuku, megzti ant grėblio ir daugybę kitų dalykų“, – šypsojosi tautinio paveldo puoselėtoja.
Z. Kumpelienė tvirtino, kad viena iš ateities vizijų – bendruomenės verslumas. Įvaldžiusi senuosius amatus, bendruomenė galėtų prekiauti rankų darbo gaminiais įvairiose šventėse, mugėse, galbūt netgi atidaryti savo internetinę parduotuvę.
„Toks planas – tolimesnei ateičiai. Greičiausiai neišsiversime be Savivaldybės paramos. Džiaugiuosi, kad bendruomenė tiki mano idėjomis. O kiek paslėptų talentų atradau!“ – pridūrė pašnekovė.
Išmoko ir atsitraukti negali
Ar edukaciniais užsiėmimais patenkinti bendruomenės nariai, turbūt nė klausti nereikia. Darbai dirbtuvėse verda. „Viskas vyksta tik Zitos dėka. Jei ne ji, mes turbūt namuose prie televizorių sėdėtume ir liūdėtume“, – kone vieningai atsakė susirinkusieji.
Ilona Martišiūnienė bendruomenės nare tapo maždaug prieš mėnesį. Pasak Z. Kumpelienės, per visą šį laikotarpį ji jau sėkmingai prisijaukino audimą naujomis bendruomenės staklėmis.
„Prie staklių atsistojusi nerimavau tik pirmą kartą, bet su Zitos padrąsinimu tiek užsivedžiau, kad atsitraukti nebegaliu. Daug metų Vabalninke gyvenu, bet nė neįtariau, kokie čia smagūs dalykai vyksta. Triskart per savaitę čia ateinu vakarais, laikas tiesiog sutirpsta“, – tikino I. Martišiūnienė.
O štai Renė Galiauskienė pasidžiaugė bebaigianti nusivelti šlepetes. Tai pirmasis jos gaminys.
„Anksčiau maniau, kad kaip toje patarlėje „tik šventieji puodus lipdo“, bet, pasirodo, ir iki tol su amatais reikalų neturėjęs žmogus gali be vargo jų išmokti. Zita mane įkvėpė, sakydama, kad daryčiau, nebijočiau. Tris vakarus po tris valandas vėliau vilną, o ketvirtą vakarą namo parsinešusi, prie kojos prisiderinau – apsimovusi šlepetes su muiluotu vandeniu tryniau. Vėlimas man – sąnarių mankšta, o kartu ir pabendravimas“, – įspūdžiais pasidalijo R. Galiauskienė.
Tik noro reikia
Z. Kumpelienės vedamus edukacinius užsiėmimus lanko netgi vyrai, įrodantys, kad ne prasčiau už moteris rankdarbius išmano.
„Oi, pas mus Vabalninke yra labai nagingų vyrų“, – mirktelėjo adata mitriai paukšteliui sparnus veldamas Evaldas Levanas, šiuo amatu susidomėjęs dar pernai.
Anot jo, tiek šlapias, tiek sausas vėlimas reikalauja specifinių žinių – kiek vilnos dėti, kokias formeles, ruošinius parinkti, tačiau visa tai nėra sunku ir gana lengvai išmokstama, tik noro reikia.
Užsiėmimus lanko ir vėlimo srityje pažengusi Z. Kumpelienės mokinė Dalė Markutienė, kuri tikino šiuo metu besitvarkanti dokumentus tautodailininkės statusui gauti.
„Vėlimas žinomas man nuo vaikystės, nes mano mama veldavo. Pati aktyviai veliu gal ketverius penkerius metus. Dalyvauju ne tik Z. Kumpelienės organizuojamose edukacijose, bet ir veliu namuose, savarankiškai. Veliu daugiausia praktiškus gaminius – skrybėles, šlepetes, pirštines, daugiausia šlapiu vėlimu. Mėgstu savo darbus dovanoti draugams, artimiesiems. Juokauju, kad anūkai ir tie apvelti. Šiuo metu Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriuje veikia mano darbų paroda. Kai tapsiu tautodailininke, tai mane įpareigos parodas rengti dar dažniau“, – pasakojo D. Markutienė.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
