Naujausios
-Iš Seimo tribūnos buvote pasakęs, jog opozicija Seime – ištižusi. Gal situacija jau pasikeitė? Yra Seime opozicija ar vis dėlto nelabai?
-Taip, iš Seimo tribūnos buvau pasakęs, jog opozicija – ištižusi. Tačiau noriu pasitaisyti: kol kas opozicijos iš viso nėra, tiktai fragmentinės užuomazgos.
-Ką turite omenyje?
-Nes viena mąsto socialdemokratai, kita – „valstiečiai“. Be to, „valstiečiai“ dabar yra beveik depresinėje situacijoje: pralaimėję rinkimus, prisisėmę streso, negatyvo, liaudiškai kalbant, vaikšto kaip permušti.
-Kodėl sakote, kad Seime nėra opozicijos? Koks, jūsų įsivaizdavimu, turėtų būti opozicijos darbas?
-Kalbant apie opoziciją, prisimenu 2008-uosius: kaip socialdemokratai, pralošę rinkimus, tuomet Seime nuoširdžiai, aktyviai priešinosi, pateikdavo kontrargumentus, kad tiems patiems konservatoriams reikėjo dirbti naktimis. Prisimenant tokį jų kovingumą, galima juos už tai pagirti.
Tačiau dabar, pasikalbėjus su socialdemokratų likučiais Seime, labai matosi atotrūkis tarp vadinamosios „senosios gvardijos“ ir jaunimo. Nėra to sinerginio energetikos perdavimo estafetės. Galbūt ir jaunieji socialdemokratų atstovai nesupranta, kokia yra jų partijos ideologija, tikrosios nuostatos.
Beje, analogiška situacija ir „valstiečių“ partijoje.
Matyt, paveikė globalizacija. Nes net ir popiežius sėdi pasimetęs Vatikane, nežino, ką reikia daryti, vos ne pasiruošęs paskelbti, kad Dievo nebėra. Jaučiasi, matosi pasimetimas ir nepalaikymas savo tikėjimo brolių ir seserų.
Socialdemokratai: kai žuvų nebėra, tai ir vėžys – žuvis
-O tai kas, jūsų nuomone, atsitiko su senąja socialdemokratų gvardija? Per tiek metų pavargo?
-Taip, neminint pavardžių, jie man tiesiogiai pasakė: „Mes jau pavargom kovoti“. Ir jie dabar, sakė, aktyvizuos jaunimą. Kada tas bus, sulauksim ar nesulauksim, sunku pasakyti. Bet esmė – jau nebėra tos ugnelės.
Be to, tas susiskaldymas – mutavimas į „bebrus“, Socialdemokratų partijai neišėjo į naudą.
Taip pat, atrodytų, neįtikėtina, bet net buvę partijos pirmininkai perėjo į kitas partijas.
-Taigi, apibūdinant socialdemokratus: jie ideologiškai nesupranta, kas jie yra, ir jų vadai, tai yra patirtis, išėjusi į kitas partijas?
-Taip, vieni pavargo, kiti – išsilakstė. Prarado identitetą. Iš vienos pusės, jie – socializmo nešėjai, deklaruoja esantys „už paprastą žmogų“. Bet iš kitos pusės...
Pavyzdžiui, pernai minimalus atlyginimas Lietuvoje buvo 607 eurų, dabar pakėlė iki 642 eurų, nors Europos Sąjunga leido pakelti iki 690 eurų – aš pats Seimo Europos reikalų komitete girdėjau, kaip tą variantą pristatė. Bet dirbantys tame komitete socialdemokratai kaip vandens į burną prisisėmę tylėjo. Nekovoja už paprastą žmogų.
-Bet socialdemokratai juk turėtų gerkles dėl to perkąsti valdantiesiems?
-Taip, turėtų. Aš tą jiems norėjau pareikšti (bet dar nebuvo progos), pasakyti tiesiai šviesiai: bičiuliai socialdemokratai, kada pradėsite vykdyti savo pažadus rinkėjams?
-Sakėte, kad senoji socialdemokratų gvardija rengiasi „aktyvuoti jaunimą“. Bet kad realybėje girdime priešingas naujienas – kad Socialdemokratų partijos pirmininką G. Palucką nori pakeisti „senosios gvardijos“ atstovu J. Oleku?
-Kaip sakoma, kai žuvų nebėra, tai ir vėžys – žuvis.
„Valstiečiai“ – „išliūdėjimo“ stadijoje
-Na, socialdemokratus aptarėme – opozicijos ten nerasta. O „valstiečiai“?
-Pas juos matosi vado nebuvimas ir išeities ieškojimas. Jie man žadėjo, kad kovo mėnesį mane nustebins: kad susimobilizuos ir vadas bus.
Psichologijoje yra toks terminas: kai numiršta artimas žmogus, reikia „išliūdėti“, „išlydėti“. Tai jie dabar išliūdės ir išlydės...
-Ramūno Karbauskio pasitraukimą iš Seimo?
-Gal kas ir Karbauskio pasitraukimą išliūdės, bet apskritai – pralošimą.
Psichologijoje sako, jog tokioje būsenoje negalima įstrigti daugiau kaip pusę metų. Jeigu toje būsenoje esi jau pusę metų, reikia eiti pas psichologus ar psichiatrus.
Todėl turiu viltį, kad pavasarį Seime bus įdomūs pokyčiai. Nepraėjus pusei metų, „valstiečiai“ bus „išliūdėję“, „išlydėję“, pradės sparnais mojuoti ir visi pamatysime tuos gandrų skrydžius.
Taigi, jeigu apibendrinant, potencialas pas „valstiečius“ yra, bet, kaip ir pas socialdemokratus, ideologinio pagrindo nėra. Jeigu socialdemokratai dar gali kalbėti apie socializmą ir jo palikimą kažkokioje formoje – švediškoje ar rusiškoje (prieš 100 metų), tai „valstiečių“ vyrai ir moterys to neturi. Jie neturi vieningos motyvacijos vardan ko stengtis ir ko siekti. Todėl laukia vado: kada vadas suformuluos ar dvidešimties, ar penkių punktų programą, kuri juos pakels į opozicinį mūšį.
-Kalbėdamas apie „valstiečius“, pasakėte „vadas“. Tai kas pas juos dabar vadas – Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis?
-Ką dabar daro Karbauskis, nežinau, bet neoficialiai daug vilčių yra dedama į Skvernelį.
„Darbiečių“ žaidėjų suoliukas – trumpas
-Dar yra keli fragmentalūs flangai – Darbo partija ir Mišrioje frakcijoje esantys Seimo nariai, kurie taip pat bando apjungti opoziciją. Kokios tikimybės, kad gausis?
-Sakyčiau, kad penkiasdešimt su penkiasdešimt. Žiūrint į mūsų lietuvišką sistemą, geriau būtų, kad gautųsi – kad konservatoriai su savo satelitais ramybėje neužmigtų.
-Darbo partija – ką apie juos pasakytumėt?
-Jų vado taip pat nėra šalia. Tai parodo, kad trumpas žaidėjų suoliukas, kad nėra, kas atstovautų vadui čia, Seime (kas būtų vado įgaliotas). Taip pat matosi programos, idėjų trūkumas. Tame globalizacijos pasaulyje juos galima priskirti prie pasiklydusių.
-Prie ko būtų galima priskirti Darbo partiją – prie opozicijos ar vis tik „darbiečiai“ – neoficialūs valdančiosios koalicijos nariai?
-Ten šaunūs žmonės, pakankamai intelekto, bet... ten nėra ideologinės pusės. Jaučiasi pasimetimas. Nesupratimas, kad susidėjus su liberalais neišauginsi obels, kuri vestų vaisius.
-O Mišri frakcija?
-Jeigu pažvelgtume į vieną monetos pusę, tai yra intelektuali grupė – buvę premjerai, europarlamentarai, merai, ministrai, tačiau su savo, pasakyčiau, asmeniniais, karjeriniais interesais. Iki įstatymų ar siekių kritinės masės nepatemps, nes nėra vieningumo.
Ar atsivers Skverneliui „čakros“?
-Saulius Skvernelis – tinkamas opozicijos lyderis? Nėra per daug mandagus, švelnus, ramus? Apskritai dabartinė opozicija labai rami. Kai konservatoriai buvo opozicijoje, jie anaiptol nebuvo mandagūs, priešingai – gana agresyvūs.
-Taip, jam trūksta to pykčio. Aš taip formuluoju: Dievas davė pyktį, bet jį reikia saikingai naudoti. Skverneliui to politinio pykčio trūksta. Gal jis pavargo? Gal dabar pailsės ir „persijungs“?
Kiek tikėtume, kiek netikėtume, bet, pagal Uspaskichą, būna, kad čakros atsiveria ir atsiranda antras ar trečias kvėpavimas. Taigi, visada norisi turėti vilties.
-O visų Seimo opozicijų frakcijų suvienijimas ir bendras opozicijos lyderis – misija įmanoma?
-Aš nežinau, ką jie mąsto apie sekančius rinkimus, nes yra doktrina: pasibaigė rinkimai, ruoškitės kitiems rinkimams. Nematau, jog kuri nors partija – nei pozicijoje, nei opozicijoje – ruoštųsi kitiems rinkimams. Vieninteliai nuoseklūs – liberalai ir liberal-anarchistai. Jie daro savo darbelius ir panaudojant neurolingvistinį perprogramavimą ir užliūliavimą, išplauna patriotizmą, tvirtas nuostatas.
Arba tu liberalas, arba – „marginalas“?
-Kadangi Seime opozicijos nėra, vadinasi, yra tuščia niša už parlamento ribų, kuri galėtų perimti opozicijos lyderio vaidmenį. Ką manote apie tai?
-Teoriškai taip, bet praktiškai... Spauda, televizija perprogramuojant, liberalizuojant, anarchizuojant ištrynė tvirtumą, nuostatą, ugningumą, ir anarchinio liberalizmo priešininkams iš karto užklijuoja etiketę „marginalas“. Taip pat pateikia, kad „marginalas“ – kaip keiksmažodis. O kas nori būti iškeiktas ir gyventi pasmerktas? Tokių labai mažai atsiranda.
Pasakysiu taip: tos jėgos apvertė viską aukštyn kojomis – žemyn galva, o žmonės skundžiasi, kad kraujo spaudimas didelis. Todėl dabar reikia labai daug pastangų, kad viskas būtų atversta normaliai atgal: kad normaliai ant kojų vaikščiotų, kad tas kraujo spaudimas išsilygintų ir harmonizuotųsi.
-Dažnai žmonės klausia: „Bet „valstiečiai“ valdžioje buvo keturis metus. Kodėl nieko nepadarė, kad ta situacija pasikeistų?“
-Šitame fragmente aš užstočiau „valstiečius“: iš savo patirties, kada buvau meru, galiu pasakyti – keturių metų per mažai. Net jeigu tu turi viziją, nuostatas, programą kietą. Nes reikia metų, kol subalansuoji. O jeigu tau dar išbalansuoja spauda, vadinamoji ketvirtoji valdžia, kuri dirba ne kaip subalansuojanti, bet išbalansuojanti – neadekvačiai...
Pas mus per mažai progresyvinės, patriotinės spaudos, televizijos – nėra atsvaros. Todėl dabar visi stebime, kaip elgsis žiniasklaida, kuri padėjo ateiti konservatoriams ir jų satelitams į valdžią.
-Bet jeigu „valstiečiai“ pralaimėjo, vadinasi, kažkas buvo ne taip? Gal patys kalti? Gavę valdžią, užmigo ant laurų?
-Ta švytuoklė suveikė per greitai. LRT ir kitos žiniasklaidos priemonės pagreitino tos švytuoklės darbą. Jie, aišku, šaunuoliai, o „valstiečiai“ pritrūko jėgų, intelekto, suvokimo, kad tą švytuoklės ritmą sustabdytų.
Apskritai, turint tokią komandą, pralošti reikia mokėti.
„O dabar, Skverneli, tu juos ganyk“
-Kalbant apie „valstiečius“, kas jų laukia? Skvernelis neperims vadovavimo partijai?
-Situaciją pas „valstiečius“ apibūdinčiau taip: jei Skvernelis nepridės gazo Seime, tai nebus prasmės perimti ir partijos pirmininko posto. Nes su tokiu greičiu važiuojant, niekur nenuvažiuosi.
Pirmiausia Skvernelis turi identifikuotis kaip partijos vadas, o ne kaip samdytas menedžeris. Tik tada situacija pagerėtų.
Tačiau pirmiausia jis turėtų padaryti namų darbus dėl Seimo opozicijos lyderio posto: iki kovo mėnesio pasidalinti su kitomis opozicijoje esančiomis politinėmis jėgomis pareigomis, postais ir atsakomybėmis, nes paskui besidalindami susimuš ir vėl tada niekas nesigaus.
-O gal opozicijoje esančios partijos galėtų pasisamdyti Skvernelį? Kaip „menedžerį“?
-Tokiu atveju Skvernelis turi įrodyti, kad jis – geriausias. Taip, jis turi istoriją, bet ta istorija – ne laimėtojo, ne kaip menedžerio, kuris savo komandą atvedė į pergalę. Jis savo komandą atvedė į pralaimėjimą. Ir čia – didelis niuansas.
Aš nežinau ir Karbauskio potencialo. Karbaukis – tokia neiššifruota asmenybė, kuri atvedė ir pametė visus. Ir tada sako: „Na, tu, Skverneli, dabar juos ganyk“.
Iš „pliurzės“ – į kietą opoziciją?
-Peršasi išvada: kol savo vidinių problemų sultyse verdantys socialdemokratai, „valstiečiai“ ir „darbiečiai“ nesusitars dėl vieningos opozicijos, valdantieji rimto pasipriešinimo neturės – galės daryti, ką nori...
-Kalbant apie minėtas partijas, aš nesakyčiau „problema“ – iš psichologinės pusės, sakyčiau „sunkumai“, nes kai „problema“ – tai jau viskas, amen, psichiatro reikia. Kaip sako psichologai, „mes problemų neturime, turime sunkumus, kuriuos veiksmingai išsprendžiame“.
Todėl norisi tikėtis, kad tai yra sunkumai, kuriuos jie veiksmingai išspręs. Iš „pliurzės“ pereisime į kietą valdymą, kietą opoziciją, kuri parodys, kaip reikia valdyti, ko siekti, išeinant iš krizių, ir tas projektas bus ne keturiems metams, bet aštuoniems – dešimt metų ir daugiau. Bet čia tik mano svajonė.
Labai norėtųsi, kad premjerė Šimonytė, nežiūrint į tai, kad jai Lietuvoje mažai inkarų, vis tik būtų daugiau kaip misionierė, o ne kaip menedžeris, pasamdytas keturiems metams. Kad būtų kaip tikras patriotas, kuris kovotų už gerovės Lietuvą, apie kokią svajojam ir bijom – neduok Dieve, gausis (juokiasi).
-Ačiū už pokalbį.
Užs. 4237
