„Tremties aidams“ – 30 metų

Gražinos DAGYTĖS nuotr.
Kolektyvas Joniškėlyje, minint Vilties ir gedulo dieną.
Biržų kultūros centro tremtinių choras „Tremties aidai“ šį mėnesį švenčia 30 metų jubiliejų. Simboliška, kad jų gimtadienis beveik sutampa su tautos atgimimu.

Iš noro išsaugoti istorinį atminimą ir didžiulės meilės Tėvynei 1990-ųjų metų balandžio mėnesį buvo suburtas Biržų tremtinių choras. Mintis su visais dalytis ilgesingomis, liūdesio, skausmo, meilės gimtajam kraštui kupinomis dainomis jau iki to ruseno ne vieno tremtinio širdyje. Juolab, kad ir klausytojų nestigo. Lietuvoje jų dainos reiškė išsivadavimą, liudijo sielos ir kūno stiprybę, nei tremtimis, nei kalėjimais neįveikiamą meilę Tėvynei Lietuvai.

Minėtą 1990-ųjų pavasarį Biržų 2-osios vidurinės mokyklos (dabar „Aušros“) salėje vyko jau kurį laiką gyvavusio Tremtinių klubo susirinkimas. Gausus jų narių būrys vos tilpo salėje. Mintis išsaugoti dainas patiko visiems. Jau trisdešimt metų kartu su choro žmonėmis istorinį atminimą puoselėjanti jų vadovė Laima Aukštuolienė sakė gerai prisimenanti, kaip tuomet ją, dvidešimt septynerių metų meno vadovę, muzikos mokytoją, jos anyta, tremtinė, Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos sekretorė Erena Aukštuolienė ir pirmasis Tremtinių klubo pirmininkas Vytautas Linkevičius paprašė imtis vadovauti choristams. Teliko sutikti. Oficialiai įkūrus chorą, biržiečiai netruko sulaukti ir pirmojo ešelono brolių ir sesių koncerto. Jis įvyko Birželio 14-ąją Biržų pilyje.

Naujajame kolektyve buvo daugiau kaip trisdešimt dainininkų. Dabar jų tik apie penkiolika. Per tris dešimtmečius didelė jų dalis iškeliavo į Amžinybę, kitus nuo kolektyvo atskyrė fizinio kūno negalios. Tos pačios liko tik skaudžią praeitį liudijančios dainos ir ištikima tremtinių choro vadovė L. Aukštuolienė. Ji „Biržiečių žodžiui“ sakė, jog kolektyvas jau seniai sutarė, jog choras gyvuos tol, kol jame dainuos bent keletas tremtinių.

Pirmąsias dainas repeticijoms pasiūlė šviesaus atminimo literatė Erena Aukštuolienė. Iš tremties Novostroikoje į Biržus atkeliavusios dainos atliekamos iki šiol, primindamos ilgą kelionę „dulkėtu traukiniu“ į svetimus kraštus ir nuolat mintyse ir garsiai kartotą prašymą „Leiskit į Tėvynę“. Būta ir tokių dainų, kurių autorystė visiems žinoma ir kuo toliau, tuo labiau įdomi. Erena Aukštuolienė tremtyje vargo kartu su iš Gulbinų kaimo kilusiu poetu Pauliumi Dreviniu. Vieną jo rašytą eilėraštį Erena pratęsė grįžusi į Lietuvą. Jei gulbinietis Paulius svajojo, kaip Tėvynę pasiekusiais tremtiniais džiaugsis gimtinė, tai jo kraštietė Erena eiliavo, kaip niekas jų nesveikino ir nelaukė.

Choro vadovė Laima Aukštuolienė, prisimindama trijų dešimtmečių bendravimo su choro žmonėmis istoriją, dalijosi prisiminimais, jai išsakytomis žmonių skaudžiomis patirtimis. Pasak vadovės, iš pradžių buvo repetuojama tiesiog 2-osios vidurinės mokyklos muzikos klasėje, kur ji tuomet dirbo. Vakarais ten skambėdavo tremtinių dainos, aplaistomos ašaromis, pakomentuojamos gyvais prisiminimais. Tai nebuvo repeticijos, kokias galėtų įsivaizduoti šiandienos tautiečiai. Pirmiausiai tremtiniai išsipasakodavo ir išsiverkdavo, o tik po to imdavosi dainų mokymosi. L. Aukštuolienė jiems kartais sakydavo, jog visa, kas guli ant širdies, reikia išsakyti ir išverkti repeticijose, kad to daryti netektų koncertuose. Bet be liūdesio ir tuomet neapsieita – verkdavo salėje sėdintys klausytojai.

Choras turėjo ir savo renginių vedėją, mokytojo, politinio kalinio A. Karaliaus dukrą, dabar jau šviesaus atminimo mokytoją Aldoną Černiauskienę, kuri skaitydavo savo eiles. Klausytojai plodavo ir antrajai choro poetei – Erenai Aukštuolienei, kuri į tremtį išvažiavo tiesiai iš Biržų gimnazijos suolo.

Pastebėta, jog pirmieji kolektyvo nariai buvo labai vieningi, stengėsi išlaikyti tremtinių dainų ir istorinio atminimo dvasią. Choristai buvo pageidaujami prie Sausio 13-osios laužų, Baltijos kelyje, Gedulo ir vilties dienos minėjimuose, dainuodavo atidengiant naujus paminklus. Jų dainos palydėjo ir iš Sibiro tolių į Tėvynę amžino poilsio parvežtus Biržų krašto tremtinių palaikus.

Choras dažnai dalyvaudavo tremtinių sąskrydžiuose „Laisvės ugnis – ateities kartoms“ (dabar „Su Lietuva širdy“), iki šiol vykstančiuose Ariogaloje. Taip pat kas dvejus metus dalyvauta respublikinėse politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventėse „Leiskit į Tėvynę“, vykusiose Kaune (1991 m.), Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Utenoje, Tauragėje, Alytuje, Marijampolėje, Ukmergėje ir kt.. Tremtiniams iki paskutinės jų gyvenimo dienos rūpėjo, o dar esantiems šioje žemėje, rūpi Lietuvos ateitis. Galbūt todėl jiems būna skaudu matyti Tėvynę paliekančius anūkus, išklystančius laimės ieškoti į tolimiausius pasaulio kampelius. Minint choro penkiolikos metų jubiliejų, kuomet kolektyvas pasivadino „Tremties aidų“ vardu, renginio vedėja Irutė Varzienė taikliai pastebėjo, jog išvažiuojantiems į užsienius į kelią reikėtų „įdėti tremtinių dainą apie grįžtančius į Lietuvą po ilgų tremties metų“. Šviesaus atminimo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Dalius Tubys viename minėjime tremtyje praleistus metus taikliai vadino „prarastuoju laiku“, o sugebėjimą prisiminti praeitį – dovana, nes ji „moko gyventi, ieškoti tiesos, jaustis atsakingais už didžiausią turtą – gyvenimą“.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo pirmininkė Danguolė Žiūkienė, chore dainuojanti 29 metus, „Biržiečių žodžiui“ prisipažino, jog iš pradžių net koncertuose dainų žodžiai strigdavo gerklėje lyg kąsnis. „Dainavome širdimi“, – kalbėjo pašnekovė. D. Žiūkienė džiaugėsi, kad tremtiniai turi tokį chorą, kuris buvo nuolatinis įvairių rajoninių renginių talkininkas – pasirodė statant atminimo ženklus, paminklus, kryžius. „Manau, kad pasitarnavome ir jaunimo auklėjimui. Tremtinių dainos – gyva istorijos pamoka, mokanti saugoti savo istorinį atminimą“, – kalbėjo LPKTS Biržų filialo pirmininkė N. Žiūkienė.

Choro „Tremties aidai“ vadovė Laima Aukštuolienė „Biržiečių žodžiui“ sakė, jog labai džiaugiasi, kad trisdešimt metų galėjo dainuoti kartu su tremtiniais, kad iš jų išmoko kantrybės, ištvermės, meilės, supratimo, nuoširdumo, išminties ir paprastumo. Už tai ji, sveikindama jubiliejaus proga, buvusiems ir esantiems kolektyvo nariams nuoširdžiai dėkojanti ir visiems linkinti sveikatos ir Dievo palaimos. Taip pat vadovė sakė norinti savo anytos Erenos Aukštuolienės eilėmis palinkėti ir dainoms:

„Ir toliau skambėkit, šventos mūsų dainos

Tik dabar jums laisvė, pagarba.

Nesvarbu, kad jau saulutė leidžias –

Jus dainuos, tikėkim, ir ateinanti karta.“

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.