Naujausios
Aktualus interviu
Statoma stoginė Lietuvai
„Atėjo laikas paklausti, kas mums yra svarbu? Ar vyrui didžiausia garbė yra skaityti žurnalą “Tik vyrams“ ar žūti už tėvynę?“ — to klausia keturi šiauliečiai: skulptorius Gintautas Lukošaitis, muzikantai Gintautas ir Kęstutis Gascevičiai ir aktorius Rolandas Dovydaitis. Šie vyrai susibūrė į iniciatyvinę grupę išsaugoti Balandiškių sodybai (Radviliškio rajonas), kurioje 1949-tųjų vasario 16-tąją Lietuvos partizanų vadai pasirašė nepriklausomybės Deklaraciją. Tą dieną kviečia atšvęsti sodyboje, virš kurios jau baigia pastatyti stoginę.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Projektas
Kodėl ryžotės per porą mėnesių padaryti tai, ko valstybinės institucijos nepadarė per 20 metų?
G. Lukošaitis. Viskas paprasta. Penkerius metus renkasi komisijos, vyksta konferencijos, sueikvota daugybė litrų benzino, prirašytos kaugės popierių. Bet namas genda, todėl kalbėti apie institucijas, netgi blogai, joms būtų per didelė garbė.
Žinome 1918-tųjų vasario 16-tosios Nepriklausomybės deklaraciją ir Kovo 11-tosios Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Kodėl ši 1949-tųjų vasario 16-tosios Deklaracija tokia svarbi Lietuvai?
G. Lukošaitis. Jei ne partizaninis karas, esu įsitikinęs, jokios Nepriklausomybės mes šiandien neturėtume. Jos neturėtų nei estai, nei latviai. Partizanų dėka į Lietuvą nebuvo atkelta pusės milijono plačiosios tėvynės gyventojų. Jei būtų atkelta, mes šiandien nekalbėtume apie nepriklausomybę, ir jokia Europos sąjunga ar NATO čia nekvepėtų. Negi manote, kad latviai su 50 procentų rusakalbių galėjo pakilti? Be šansų, jie tik ėjo iš paskos.
Mes išvedėme latvius ir estus ir sugriovėme Tarybų sąjungą. Tai faktas. Tik baisiausia, kad mes netikime tuo, ką padarėme.
Ar atsitiktinumas, kad būtent menininkai ėmėsi tokio projekto?
G.Lukošaitis. Į meną ir kultūrą dažnai žiūrima skeptiškai, kaip į ekonomikos priedėlį. Atseit, mes prisivalgysim buterbrodų, po to eisim baladžių klausyti. Iš tiesų yra atvirkščiai. Viskas prasideda nuo kultūros. Kai atsiranda kultūra ar mąstymas, kas yra svarbiau, tada atsiranda ir ekonomika. Tai dar kartą pasitvirtino, kai subliuško viskas, kas buvo pastatyta ant netikrų pamatų.
K. Gascevičius. Prisiminkime pasaulio istoriją, pavyzdžiui, XVIII šimtmečio ikirevoliucinę Prancūziją, kai ypatingai reiškėsi šviesuomenė, menininkai. Juos valdžia sodindavo į kalėjimą, degino jų knygas, jie pasirašinėjo slapyvardžiais. Todėl man net labai įdomu, kodėl šiandien menininkai tokie neaktyvūs, kodėl tokia abejinga ir siaurame kontekste užsisklendusi inteligentija.
Žinoma, galima piešti gėlytes, daryti popsinę muziką. Galima sakyti, kad ir taip sunku, bet man dėl to apmaudu ir liūdna.
Vyro garbė ir baimė
Praėjusį šeštadienį interviu „Šiaulių kraštui“ brolis pranciškonas Astijus pranašavo, kad pakils inteligentija, “išlįs filosofai, kultūros žmonės, išlįs tas milžinas ir pakels Lietuvą“. Ar manote, tas laikas jau atėjo?
G.Lukošaitis. Visuomenei natūraliai atėjo laikas apsivalyti nuo šiukšlių ir dezinfenkuotis. Atėjo laikas kiekvienam paklausti, kas mums yra svarbu. Ar vyrui didžiausia garbė yra skaityti žurnalą „Tik vyrams“ ar žūti už Tėvynę? Čia — esminiai klausimai. Visais laikais visų tautų vyrai atsakinėjo į klausimą: ar vyras pasiruošęs žūti už Tėvynę?
G. Gascevičius: Ir kas ta Tėvynė? Tai nėra Vyriausybė, nėra Seimas, ir nereikia tapatinti šių dalykų. Iš esmės mes norime paklausti, ar mes pasiruošę patys tai daryti? O jei būsime pasiruošę, tai niekas nedrįs ir pulti.
G. Lukošaitis. Juk Žečpospolita buvo padalyta dėl išgverimo — niekas nebenorėjo ginti savo krašto. Samdyta kariuomenė nieko dar neapgynė, ir dabar jokia samdinių kariuomenė nieko neapgintų. Žmogus, kuris laukia algos, nenorės žūti. Jis norės kitą pirmadienį pasiimti iš kortelės pinigus.
G. Gascevičius. Juk tam pačiam Radviliškio rajone kaimiečiai su grėbliais ir šakėmis ėjo prieš reguliariąją rusų armiją ir sugebėjo apginti savo kraštą.
G. Lukošaitis. Drąsus katinas gali ir vilkui išbadyti akis. Šiuo projektu mes norime iškelti drąsos klausimą, nes bejėgiškumas užkniso. Kiek galima tame bejėgiškume būti? Glituliai, snargliai ir ašaros mus užkniso.
K. Gascevičius. Franklinas Ruzveltas, Amerikos prezidentas, būdamas neįgalus, sugebėjo per krizę dvasiškai pakelti visą Ameriką, o jo pagrindinis lozungas buvo: labiausiai reikia bijoti baimės.
Jūs esate keli menininkai. Dar kartą pakartosiu: ar tai gali būti visuomeninio judėjimo pradžia?
G. Lukošaitis. Pradžia gali būti kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną tu gali nustoti gerti šnapsą, jeigu esi alkoholikas. Balandiškių sodyba, manau, yra ta vieta, kurioje galime prisipažinti: mes esam alkoholikai, mes prastoje situacijoje ir reikia taisytis. Bet pirmiausia reikia pripažinti, kad tai yra bėda. Aš, kiekvienas iš mūsų, o ne kiti....
O tų menininkų nebereikia sureikšminti. Menininkai ar ne menininkai, nesvarbu. Čia jungiasi vyrai. Moterys savaime yra geros.
Tai ne pirma jūsų akcija. Statėt Valdovų rūmus Kurtuvėnų miške, ėmėte rengti nemokamus naktinius skaitymus, inicijavote akciją „Gerumas — ne deficitas“ kūdikių globos namams paremti... Kaip ir kada įvyko jūsų asmeninis apsisprendimas kažką keisti?
G. Gascevičius. Negali žinot, kada ir nuo ko. Tai įvyksta natūraliai. Specialiai tokių dalykų nepadarysi — tai bus netikra ir greitai pasibaigs.
G. Lukošaitis. Kaip Zvonkės šou.
Jei atvirai, kai kurie menininkai, ypač darantys meną televizijose, iš tiesų pridirba daugiau žalos nei naudos. Ar galima būtų kalbėti apie menininko misiją?
G. Lukošaitis. Mes, menininkai, turime instrumentus, kurie gali perteikti žinią, todėl turime jausti didelę atsakomybę. Turime atsakyti už savo veiksmus šimtu procentu, nes už mūsų stovi patirtis. Mūsų tėvų, mūsų mokytojų. Kartos mus mokė profesinių paslapčių, o juk tai — didžiulė atsakomybė. Yra ir balalaikininkų, kurie nieko nesugeba, o tik užsidirbinėja pinigus. Mes nenorime tais būti.
Ar taip mąstančių bendraminčių yra daug?
G. Gascevičius. Praeitą savaitgalį Krokuvoje susibičiuliavau su muzikantu iš Maskvos. Kai papasakojau, kokie dalykai pas mus vyksta, jis pasakė, kad Rusijoje irgi kyla tokios pačios bangos. Vadinasi, visa tai vyksta sinchroniškai. Vyksta apsivalymas.
Ko tikitės iš šio projekto?
G. Gascevičius. Norime, kad švęsti vasario 16-tosios į Balandiškius važiuotų visi: vyrai, moterys, vaikai. Kad jiems būtų įdomu. Juk dabartinei, prie kompiuterių sėdinčiai kartai yra labai sunku įsijausti į praeitį. Ir koncertui parinkti geriausi vardai. Patikėkit, norinčių dalyvauti koncerte buvo pakankamai, mes atsirinkome geriausius. Norime, kad vasario 16-toji Balandiškiuose būtų tarsi gaivalas, kad užplūstų emocinė banga. Tikimės, kad taip ir bus.
VYRAI: Į redakciją užsukę Gintautas Lukošaitis (iš kairės į dešinę), muzikantai Gintautas ir Kęstutis Gascevičiai, pareiškia: „Menininkai ar ne menininkai, nesvarbu. Čia jungiasi vyrai“.
Trumpa istorija
1990 metais atkūrus Lietuvos valstybę, Mėnaičių ir Balandiškių sodybos Radviliškio rajone buvo paskelbtos nacionalinės reikšmės objektais.
1949 metais vasario 2— 22 dieną Balandiškių (Sajų) ir Mėnaičių (Miknių) sodybose įvyko garsusis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame patvirtinti pagrindiniai kariniai dokumentai — statutai, LLKS sukūrimo direktyviniai dokumentai, aptarta vadovybės struktūra. Čia buvo formaliai patvirtinta sričių sistema ir demokratiškai išrinktas LLKS tarybos pirmininkas — Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Aštuoni suvažiavime dalyvavę partizanų vadai tapo politinės Deklaracijos signatarais. Šis dokumentas buvo skirtas tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę — nesvarbu, kiek teks laukti.
Sodybai Mėnaičiuose gyvena senieji šeimininkai, tačiau Stanislovo Sajaus sodyba Balandiškiuose, likusi be nuolat gyvenančių šeimininkų, yra ties sunykimo riba. Laisvos Lietuvos institucijos per dvidešimt metų neparodė valios išsaugoti šį nacionalinį turtą.
Skulptorius Gintautas Lukošaitis pasakoja, kad mintis pastatyti stoginę ir atšvęsti čia vasario 16-tąją, jam kilusi kartu su architektu Algimantu Černiausku atradus šią apleistą sodybą. Vietoje nutarė, kad ją būtina išsaugoti. Grįžęs į Šiaulius, Gintautas pristatė idėją bendraminčiams, nedelsiant pradėjo rinkti lėšas stoginei, kuri bent kiek pristabdytų tolesnį pastato irimą. Per pusantro mėnesio organizacinei grupei vien iš privačių asmenų pavyko surinkti 5000 litų, vasario 9-tąją planuojama stoginę baigti.
Vasario 16-tosios šventė prasidės 14 valandą Mėnaičių kaime jaunimo minėjimu prie bunkerio, kuriame buvo pasirašyta Deklaracija, 14.30 valandą numatytas jaunuomenės žygis į S. Sajaus sodybą Balandiškių kaime, kuriame 15 valandą vyks šventinis koncertas.
ISTORIJA: Stoginę padeda statyti ir Prisikėlimo apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis, savo rankomis atspausdinęs Deklaracijos tekstą šioje sodyboje 1949 metų vasario 14 dieną.
G. Lukošaičio nuotr.
POZICIJA: „Kiek galima tame bejėgiškume būt? Glituliai, snargliai ir ašaros mus užkniso“, — sako Gintautas Lukošaitis.
NORAS: Gintautas Gascevičius: „Norime, kad vasario 16-toji Balandiškiuose būtų tarsi gaivalas, kad užplūstų emocinė banga. Tikimės, kad taip ir bus“
BAIMĖ: Kęstutis Gascevičius: „Franklinas Ruzveltas, Amerikos prezidentas, būdamas neįgalus, sugebėjo per krizę dvasiškai pakelti visą Ameriką, o jo pagrindinis lozungas buvo: labiausiai reikia bijoti baimės“.
Jono TAMULIO nuotr.
Aukoti būstinei išsaugoti galima pavedimu į Gintauto Lukošaičio sąskaitą: AB Swedbank, LT82 7300 0100 3545 2662, nurodant pavedimo paskirtį: „Būstinei išsaugoti“.