Snie­guo­lės - grau­džios Ie­vos aša­ros

Snie­guo­lės – be­ne anks­ty­viau­sios mū­sų dar­že­lio gė­lės. Kai bū­na žie­mų su snie­gu, snie­guo­lės ko­vo pra­džio­je net pro snie­gą žie­dus pa­ro­do. Šie­met šios gė­lės kai kur net sau­sį pra­žy­do. Snie­guo­lės moks­liš­kai api­bū­di­na­mos, kaip geo­fi­tai – grei­čiau­siai ši­lu­mą pa­jun­tan­tys au­ga­lai. Lie­tu­vo­je, snie­guo­lės pla­čiai pa­pli­tu­sios, to­dėl tu­ri daug var­dų. Va­di­na­mos: ba­lan­di­nė­mis, ba­lan­džio le­li­jė­lė­mis, bal­ta­žie­dė­mis, led­le­li­jo­mis, led­le­li­jė­lė­mis, smig­le­li­jė­lė­mis... O iš grai­kų kal­bos iš­ver­tus snie­guo­lės pa­va­di­ni­mą, tu­rė­tu­me šias pa­va­sa­rio gė­les va­din­ti pie­no gė­lė­mis.

Snie­guo­lės ki­lu­sios iš Vi­du­rio ir Pie­tų Eu­ro­pos bei Azi­jos. Yra daug snie­guo­lių rū­šių, bet la­biau­siai pa­pli­tu­si bal­to­ji snie­guo­lė. Apie šią, pie­no bal­tu­mo žie­dais žy­din­čią gė­lę yra su­kur­ta le­gen­dų. Vie­na iš jų pa­sa­ko­ja apie Žie­mą, Vė­ją ir Šal­tį, ku­rie nu­ta­rė ne­leis­ti Pa­va­sa­riui atei­ti į že­mę. Žie­mos iš­si­gan­do vi­sos gė­lės ir nu­vy­to. Tik snie­guo­lė vie­nin­te­lė iš gė­lių iš­drį­so iš po snie­go pa­ro­dy­ti per­lo bal­tu­mo ir dai­lu­mo žie­dus. Žie­dus pa­ma­tė Sau­lė, jos šir­dis su­minkš­tė­jo ir lie­pė į Že­mę atei­ti Pa­va­sa­riui.

Ki­ta le­gen­da tvir­ti­na, jog ta­da, kai Ado­mas su Ie­va bu­vo iš­va­ry­ti iš Ro­jaus, užė­jo il­ga žie­ma. Ji tę­sė­si il­gai. Bu­vo žiau­rūs šal­čiai, daug snie­go. Ie­va neišt­vė­rė to­kios žie­mos ir ap­si­py­lė aša­ro­mis. Sup­ran­ta­ma, ver­kė ne tiek nuo šal­čio ir skaus­mo, kiek dėl to, kad nu­si­dė­jo ir pra­ra­do su Ado­mu Ro­jų. Vieš­pats, re­gė­jo Ie­vos aša­ras. Su­sig­rau­di­no. Į Ro­jų ne­grą­ži­no, bet Ie­vos aša­ras pa­ver­tė snie­guo­lė­mis. Gė­lė­mis, ku­rios pra­ne­ša ne­tru­kus atei­sian­tį pa­va­sa­rį.

Be­je, snie­guo­lės nuo­din­gos – la­puo­se, žie­duo­se ir svo­gū­nė­liuo­se yra nuo­din­gų me­džia­gų.