Naujausios
Burtis paskatino... konfliktas
Su Šiekštininkų bendruomenės atstovais susitikome pasikalbėti Kučgalyje – mat čia vyksta bendruomenės susirinkimai. Mus svetingai pasitiko bendruomenės pirmininkas Edmundas Styra, jo žmona, taip pat bendruomenės narė Irena Styrienė ir dar dvi aktyvios bendruomenės sielos – Violeta Davidonytė ir Laima Styrienė.
Bendruomenę vienija beveik devyniasdešimt narių. Tai ne tik aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir tų kaimų išeiviai, gyvenantys kituose Lietuvos miestuose, įskaitant ir Biržus. Nors vietoje gyvenantys yra aktyviausi, išeiviai taip pat, pagal galimybes, prisideda organizuojant renginius.
Šiekštininkų kaimo bendruomenė – tai antra bendruomenė, įsikūrusi Kučgalyje. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip kilo sumanymas bendruomenę įkurti? I. ir E. Styros sakė, kad idėja įkurti bendruomenę kilo po konfliktų su Kučgalio bendruomene. Apie tai ne sykį rašė spauda ir tų nesutarimų prisiminti, apie juos kalbėti dabar niekas nenori. Bet reikia įsivaizduoti, kokių būta pykčių, jei vienu metu iš bendruomenės išstojo vienuolika narių.
Įkūrė kepyklėlę
„Norėjome susirinkti kažkur, vaidinti, švęsti. Taip ir nusprendėme kurti naują bendruomenę. Idėja gera, bet iš kur gauti patalpas? Bediskutuojant tik dzingt mintis, kad vienas vietos verslininkas mums su vyru jau senokai siūlė pirkti buvusį kolūkio valgyklos pastatą. Čia buvo parduotuvė, po to tas patalpas išnuomojo „Aibės“ parduotuvei, o iš kitos pastato pusės alaus baras kadaise buvo. Antras, trečias aukštai tušti. Kaip tik buvome pardavę žemės gabalą, tai nusprendėme, gal tikrai verta pabandyti“, – pasakojo pastatą įsigiję naujieji šeimininkai.
Šiuo metu dalis pastato kaip buvo, taip ir tebėra išnuomota „Aibei“, kitoje pusėje Styros įsirengė kepyklėlę, kurioje penktadieniais prekiauja namine produkcija, o antras ir trečias aukštai pagal panaudos sutartį išnuomoti bendruomenės reikmėms.
Kai nori vaidinti, tai ir priekaba tinka scenai
Bendruomenės narių skaičius sparčiai didėjo. I. ir E. Stryros tvirtino, kad pakiemiais eiti ir ieškoti norinčių tapti bendruomenės nariais nereikėjo – reklama sklido iš lūpų į lūpas. Vien steigiamajame susirinkime buvo bemaž keturiasdešimt žmonių. Pirmininku Edmundas Styra renkamas jau ne pirmą kadenciją.
„Tuo metu, kai vyko steigiamasis susirinkimas, dar neturėjome bendruomenei pritaikytų patalpų, tai susirinkome mūsų sodyboje, Šiekštininkuose“, – patikslino jis.
I. Styrienei labai norėjosi meninės saviraiškos, tad pati savarankiškai parašė pirmojo bendruomenės spektaklio scenarijų.
„Galima sakyti, mes šešiese savarankiškai spektaklį pastatėme. Vita Vorienė, Boriso Dauguviečio mėgėjų teatro režisierė, mums, kaip sakau „nelegalams“, padėjo, kad galėtume be gėdos pasirodyti svečiams“, – apie pirmus bandymus pasakojo pašnekovė, pridurdama, kad pasirodymams bendruomenė iš priekabos ant ratų netgi pasidarė kilnojamą sceną.
I. Styrienė prasitarė, kad iki šiol bendruomenė ieško meno vadovo, galėsiančio padėti profesionaliau pasiruošti renginiams, tikimasi, kad galbūt ateityje bendruomenei pavyks prisikviesti kompetentingą specialistą.
Duetas, pramintas „vaikščiojančiais anekdotais“
Dažnam, girdėjusiam apie Šiekštininkų bendruomenę, tikrai yra tekę girdėti ir apie humoristinį duetą „Šiekštininkų damos“. Tai nuotaikingų, gal net kiek pašėlusių kaimo moterų parodijas įkūnijančios bendrapavardės Irena ir Laima Styrienės.
Tačiau, anot jų, šis duetas neatsirado kartu su bendruomene, bet kur kas anksčiau.
„Esame parengusios tokią penkių dalių programą su muzika ir humoru. Vienoje dalyje ir vyrukas, mūsų dueto kolega, Sergejus Stepanovas pasirodo. Dainos žodžius dažniausiai aš sukuriu, o muziką pritaiko, įrašą sutvarko muzikos mokytojas iš Pandėlio. Mes – saviveiklininkės, mėgėjos – pasirodome, kad mums pačioms smagu, gal dėl to žmonės mus jau vaikščiojančiais anekdotais praminė. Esame linksmos moterys, gyvename su humoru. Tie juokeliai mūsų tokie gyvenimiški, tokie... iš kasdienybės. Pasirodydamos mes neprašome jokio atlygio, nieko, tik prašome mainais pas mus atvykti į svečius. Taip prisitraukiame į renginius įvairesnių kolektyvų, saviveiklininkų, kad renginiai spalvingesni, įdomesni būtų“, – duetą pristatė I. Styrienė.
„Šiekštininkų damos“ su humoristine programa jau baigia apkeliauti visą Lietuvą. Anot jų, bene toliausiai buvo išvykusios į Mažeikius, o turbūt didžiausias jų pasiekimas yra laimėtas kelialapis į Rusnės festivalį.
„Dažnai klausia, ar su Irena esame giminaitės, nes mūsų pavardės tokios pat. Deja, mes visiškai nesame giminystės ryšiais susijusios, nors ir tame pačiame kaime gyvename“,- įdomų faktą atskleidė L. Styrienė.
Išradingai puošiasi
Besikalbant apie šventes, renginius, neįmanoma nepaliesti artėjančių Kalėdų temos. Tik įsukus į Kučgalį, pasitinka šventiškai papuoštos erdvės. Tiek prakartėlė, tiek Kalėdų kiemelis – Šiekštininkų bendruomenės narių rankomis kurtos dekoracijos.
„Pasipuošiame pagal sezoniškumą, pagal šventes. Turime manekenus, juos kaskart vis kitais personažais perrengiame. Šiemet Kalėdoms pasirinkome pasakos „Sniego karalienė“ temą. Prie papuošimų daugiau nei savaitę triūsė maždaug apie dešimt narių. Iš viso papuošimams sunaudojome daugiau nei du šimtus metrų girliandų. Neatsidžiaugiame Danutės Dovydėnienės stropumu, ji siuvo personažams aprėdus. Beje, arklio kailio imitacijos audinio net Vilniuje ieškojome, kol tinkamą radome. Violeta Davidonytė irgi niekuomet nestokoja kūrybinių idėjų, jos kurtos dekoracijos visuomet būna išskirtinės.
Prakartėlę irgi visi kartu darėme. Labai dėkojame anksčiau Kučgalyje gyvenusiam dailininkui Valdui Skorkai, sutikusiam mums padėti ir nupiešusiam Juozapui ir Marijai veidus.
Nors visų neišvardinsime, bet norime padėkoti tiems, kurie prisidėjo ir savo laiko negailėjo“, – kalbėjo I. Styrienė.
Anot jos, labai smagu, kad puošmenų pažiūrėti atvyksta net žmonės iš kitų rajonų. Karantino metu ne sykį yra tekę girdėti atsiliepimų, kad tokios puošmenos praskaidrina neramų pandemijos metą. Reiškia, tikrai stengtasi ne veltui.
Neskirsto į „savus“ ir „svetimus“
O štai bendruomenės narė, Kučgalio seniūnaitė V. Davidonytė akcentavo, kad ten, kur dabar išpuošta ir gražu, kadaise augo šabakštynai. „Ten, kur dabar Kalėdų kiemelis, yra viešoji erdvė. Kadaise ji atrodė tikrai nekaip. Reikėjo viską sutvarkyti. Mes visi, seniūnaitijos gyventojai, ėjome, tvarkėme. Žodį „gyventojai“ norėčiau pabrėžti. Mūsų bendruomenė neskirsto gyventojų į savus ir svetimus. Visi mums savi“, – tikino ji.
Jai paantrino ir I. Styrienė. „Štai dabar, pavyzdžiui, artėja Kalėdos ir mes neskirstome, mūsų nario, ar ne mūsų nario vaikai. Visiems vaikams duosime saldainių. Ketvirti metai prieš šventes sveikiname ir seniūnaitijos aštuoniasdešimtmečius. Šiemet tokių turime keturiolika. Turime jau tokią tradiciją – prikepame sausainių, pyragėlių ir supakuojame juos į rankų darbo maišiukus. Tokios mūsų simbolinės dovanėlės“, – šypsojosi I. Styrienė.
Negaila dalintis
Labai dažnai ir asmeninis Styrų verslas – kepyklėlė – pasitarnauja bendruomenei. Ir tai, anot jų, yra privalumas – kai į bendruomenę atvyksta svečių, visada bus kuo juos pavaišinti. Įranga yra, produktų taip pat – tik kepk ir netingėk. Beje, ir „Biržiečių žodį“ bendruomenė pasitiko svetingai, su pilna lėkšte mielinių kepinių.
„Iš asmeninio verslo imame neskaičiuodami. Žmonės atvyksta, tai reikia ir pasitikti su vaišėmis. O kaip gi kitaip? Atsimenu, buvo pas mus netikėtai užklydę piligrimai – tešlos nebuvome užsiminkę, reikėjo ką nors greito sugalvoti, kuo čia juos pavaišinti, tai išvirėme pilną puodą sriubos.
Šventėms turime ir specialią krosnelę ant ratų, kad lauko sąlygomis galėtume savo patiekalais svečius pavaišinti. Krosnelė labai praverčia išvykstamuosiuose renginiuose“, – sakė ilgametę kulinarinę patirtį turinti I. Styrienė, kadaise buvusi švenčių gaspadine.
Anot jos, bendruomenė iš narių kasmet surenka metinį penkių eurų mokestį, tačiau juo galima padengti tik nedidelę dalį bendruomenės išlaidų. „Gerai, kad dar patys pasigaminame patiekalų šventėms, turime tam sąlygas, antraip jeigu turėtume gatavas vaišes pirkti, pražūtume“, – pridėjo I. Styrienė.
Norai – žemiški ir paprasti
Nors bendruomenė entuziazmu ir veiklumu pasiruošusi įveikti visas kliūtis, ne visus siekius pavyksta realizuoti. „Norėtume lauko treniruoklių, nes nemažai bendruomenių juos turi. Projektą rašėme, bet nesurinkome reikiamo balų skaičiaus. Gal dėl to, kad kaime vaikų mažai? O gal klaidų rašydami privėlėme?“ – mąstė bendruomenės nariai.
Tokių, nesėkmingų projektų yra buvę ir daugiau. Bendruomenė yra rašiusi ir projektą multimedijos įrangai gauti, tačiau finansavimas irgi nebuvo skirtas. „Atrodo, tokių paprastų dalykų prašome. Galėtume filmus žiūrėti, savo bendruomenę kitiems reprezentuoti, patys pasidžiaugti filmuotomis akimirkomis iš bendruomenės gyvenimo. Norėjome ir garsinių kolonėlių, bet nepasisekė mums. Gal dėl to, kad bendruomenė nuomojasi privačias, o ne valstybines patalpas?“ – nuomonę išsakė I. Styrienė.
Ar bendruomenė jaučia seniūnijos palaikymą? Pašnekovai tvirtino, kad priekaištų Papilio seniūnijos seniūnui Renui Čygui neturi. „Nesame pratę prašinėti pagalbos, mieliau patys viską pasidarome, bet kartais tenka. Esame seniūno prašę leidimo malkų prisikirsti. Jis leido. Ir palapinės ne kartą prašėme – paskolino“, – džiaugėsi Šiekštininkų kaimo bendruomenės atstovai.
Tai ir gyvena Šiekštininkų kaimo bendruomenė – linksmai vaidindama, atvykusius svečius savais kepiniais vaišindama.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
