Naujausios
Biržų krašto skautija dar labai jauna – ne tik draugovė, bet ir jos nariai savo amžiumi. Tačiau visi jie – tikri skautai, pasiruošę gyventi miške palapinėse, kuo geriau atlikti patikėtas užduotis ir, žinoma, išgyventi gamtos netikėtumus. Penktadienį, atvykę į stovyklą „Vilktupio“ poilsiavietėje, įsikūrėme mums jau įprastoje vietoje. Du skautai netgi savo palapinėms turi nuolatinę vietą, o pirmą kartą čia esantiems buvo galimybė rinktis. Naujieji stovyklautojai – antraklasiai ir trečiaklasiai, tad jiems – pirmoji skautų stovykla, pirmosios naktys miške palapinėse. Man, kaip vadovui, buvo svarbu, kaip jaunimas išgyvens ilgesnį atsiskyrimą nuo tėvelių, juolab, kai nakvynė ne patogioje lovoje, bet miške.
Brolis Kajus surikiavo savo komandą – Elą, Marijų, Barborą, Emilį, Mindaugą bei Nojų, kurie stovyklos atidarymo rikiuotėje, kartu su visais 110 skautų, iškilmingai žygiavo pro juos pasitinkančius vadovus bei stovyklos komendantą. Nors dar jauni, bet, pasirodo, labai sumanūs biržiečiai, pasirinko šūkį „Mes skautai – gamtos vaikai“, kuriam po raporto visi griausmingai pritarė: „Čiko riko čiko riko mums visiems labai patiko“.
Pirmojo vakaro laužas, krapnojant lietučiui, degė atokiau nuo stovyklos, tad teko pasivaikščioti naktyje. Pokalbio tema – Antikos dievai, tad prie laužo skambėjo senoji muzika, buvo šokami įvairūs šokiai, o prie laužo savo šokį sušoko ir antikos vaidilutės. Stovykloje buvo visko, šokių, dainų, įvairiausių užduočių. Aišku, visi biržiečiai dalyvavo kur tik spėjo ir kur juos nukreipė patyrę skautai, nes tai jie organizavo visus žaidimus, davė užduotis. Dalyvaudami komandose, drauge su kitais dalyviais, biržiečiai pelnė ir pirmųjų vietų bei prizų.
Žaidimai žaidimais, bet pavalgyti irgi reikia. Po švilpuko komandos ir paskelbus, kokia draugovė eina pasiimti maisto, keliavome ir mes į improvizuotą virtuvę. Ar pabuvus gamtoje ne skanesnis maistas? Turbūt, kad skanesnis, nes po kiekvieno pasiūlymo „gal kas nori pakartoti?“, beveik visi ėjo į virtuvę pasiimti papildomo davinio.
Beje, kur buvęs, kur nebuvęs, stovykloje visas dienas mus „prižiūrėjo“ juodasis strazdas. Sunku pasakyti, kodėl mūsų stovykla jam labiausiai patiko. Paukštis ne tik rinko nukritusius bandelių trupinius, bet ir sąžiningai, nuo ryto iki vakaro, lesinėjo prie mūsų palapinių įvairias kirmėles ir sliekus. Jaunieji skautai jo negąsdino ir nevaikė, tad strazdas drąsiai lakstė skautams prie kojų. Gal jis girdėjo pirmąjį vakarą ištartą mūsų šūkį, o gal suprato, kad yra šeimininkas ir sukiojasi savo valdose.
Deja, ateina laikais, kai rimsta triukšmas, ir laikas ruoštis į namus. Sekmadieninė rikiuotė skirta stovyklos uždarymui. Raportuoti turėję jaunuoliai prisipažino, kad labai jaudinosi, nes tai buvo jų pirmieji raportai prieš didelį skautų susibūrimą. Tai dar viena, savęs nugalėjimo, pamoka, kai reikia drąsiai ir garsiai, girdint ne tik bendraamžiams, bet ir draugovių vadovams, tarti raporto žodžius. Ši stovykla baigėsi, bet jaunimas važiavo į namus be liūdesio veiduose. Artėja vasaros stovykla, gal vėl pavyks susiburti ir mokytis naujų dalykų, įgyti naujų patirčių.
Skautai ne tik ugdo gebėjimus savarankiškai gyventi gamtoje, bet stovyklų ar žygių metu mokosi tolerancijos žmonėms su negalia, pagalbos vienas kitam bei vyresniems, pagarbos kitam žmogui. Jaunieji skautai susibūrimų metu ne tik gamina maistą, susiplauna indus, bet ir stato palapines, palaiko švarą stovykloje. Taip mokosi savarankiškumo, supratimo ir pagalbos, o žaisdami – dirbti komandoje, kartu atlikti įvairias užduotis, taip įgyja daugiau žinių, kurios pravers ateityje ne tik stovyklaujant, bet ir kasdieniame gyvenime.
Gaila, kad rajone vis mažiau dėmesio skiriama popamokinei veiklai, skirtai gamtos pažinimui, mokymuisi darniai sugyventi su gamta. Skautija – tai vienas iš judėjimų, skirtų jaunimui suprasti, kaip elgtis laukinėje gamtoje, netrikdant čia gyvenančių gyvų padarų. Tad kviečiame jungtis.
