Praeitis atgyja: Biržų žinios prieš šimtą metų

Patrankos Švedijoje, liūtai – Kaune. Užteks. Šių kanuolių ir mortiros biržiečiai prieš 99 metus nusprendė Karo muziejui neatiduoti.

Išlydėjo Joną Šliūpą

1922 metų rugsėjo 1 dieną iš Biržų į Šiaulius išvažiavo Biržų prekybos ir pramonės banko direktorius, Lietuvos veikėjas daktaras Jonas Šliūpas. „Mūzos“ teatre jis kaip visuomet karštai ir gyvai skaitė paskaitą „Išdrįskime būti sveiki.“ Po paskaitos „Mūzos“ teatre buvo surengtos išleistuvės. Susirinko vietinė inteligentija. Pasakytos kelios prakalbos. J. Šliūpas džiaugėsi, kad jam malonu matyti kaip pildosi jo jaunystės norai ir idealai. Jis būtų dar laimingesnis, jei sulauktų bendros Lietuvos ir Latvijos Respublikos, tikybos nuo valstybės atskyrimo ir pašalinimo iš mokyklos. Po vakarienės visi palydėjo daktarą iki stoties.

Nauja bendrovė

Per dr. J. Šliūpo išleistuves buvo sumanyta įsteigti Biržų Spaudos benrovę. Jos tikslas – remti laikraštį „Biržų žinios“ ir spausdinti neperiodinius raštus. Bendrovės steigimo iniciatoriai rugsėjo 6 dieną surengtame susirinkime bendrovę pavadino „Aušra“ ir visus ją palaikančius pakvietė prisidėti pajais. Vieno pajaus vertė – 1000 auksinų.

Apie netvarką Biržuose

„Gatvėse ir kiemuose tankiai matosi mėšlynų krūvos, – 1922 metais „Biržų žiniose“ piktinasi neprisistatęs laikraščio skaitytojas, – Miesto brukas (grindinys) mažai remontuojamas. Daugelyje vietų nėra šaligatvių, arba kur buvo, tai senos ir sulūžę lentos, baigia išnykti. Vakare man beeinant įlindo kojos tarp šaligatvio lentų ir nutrūko batui padas. Viena žydelkaitė nulaužė batui pakulnę. (...)

Turgaus dienomis užstojamos gatvės, negalima ir praeiti. Taip pat negeri, sulūžę tiltai, ypač Pasvalio gatvėje per Agluoną. Per tokį tiltą einant gyvuliai gali net kojas nusilaužti. Šunys ne vien užmiestyje, bet ir po miestą klaidžioja nepririšti, užpuola žmones. Čia daugiausia nukenčia moterys, nes jos neturi papročio nešiotis lazdą.“

Neatidavė Karo muziejui

1922 metų lapkričio 11 dieną Biržų miesto savivaldybės taryba nutarė Biržų piliakalnyje esančių dviejų senoviškų kanuolių ir mortiros neatiduoti Kauno karo muziejui, jas tinkamai sutvarkyti ir laikyti Biržų mieste, prie pilies griuvėsių.

Filmo reklama

„Biržų žiniose“ kino teatras „Žvaigždė“ reklamuoja pirmą kartą Biržuose rodomą garsią rusų dviejų serijų dramą „U kamina“ (prie židinio), kurios pirmoji serija bus rodoma gruodžio 14, 15 ir 16 dienomis.

Vienas litas – 10 plytų

Taip buvo pavadintos Biržų gimnazijai statyti aukoms rinkti Draugijos knygutės. Iš viso buvo išleista 50 tokių knygučių. Kiekvienoje tilpo po 100 sunumeruotų ir antspauduotų lapelių. Beveik visos knygutės buvo išdalintos aukas renkantiems Biržų gimnazijos mokytojams ir mokiniams. „Kiekvienas aukotojas, – rašo „Biržų žinios“ – paaukojęs 1 litą, gauna atminimui lapelį su tokiu parašu: „Biržų gimnazijai statyti vienas litas – 10 plytų.“ Mat, už vieną litą dabar galima nupirkti 10 plytų.

Kuomet Biržus puoš gražūs mokslo rūmai (tai bus 1931 metais) tuomet malonu bus prisiminti kiekvienam aukotojui, kad į tuos rūmus yra ir jo 10 plytų įmūryta, ir jo triūso dalelė įdėta.“

Loterija

Provincijos spaudai ir anais laikais buvo nelengva. Vis neužtekdavo tų litų, reikalingų laikraščio ar žurnalo leidybai. Todėl „Biržų žinių“ leidėjai, pasidžiaugę, kad ne vienas visuomenės veikėjas ar organizacija, tarp kurių buvo ir „Mūzos“ draugija, pažadėjo surengti ne vieną vakarą laikraščio naudai, pati ėmėsi iniciatyvos rengti „Biržų žinių“ loteriją. 1924 metų lapkričio 1 dienos laikraštyje (Nr. 32) žadama, kad loterija bus įdomi, joje bus daug gerų daiktų, o taip pat loterijos organizavimo komitetas neatsisakys priiminėti loterijai skirtų aukų, kurias prašo siųsti p. M. Mažuikos vardu (Biržai. Rotušės g. 18)

„Tad kam rūpi mūsų krašto kultūros bujojimas, – rašo slapyvardžiu „Girdėjęs“ pasivadinęs tikriausiai vienas iš laikraščio leidėjų, – kam rūpi plačiau į pasaulį žiūrėti ir kam yra pabodęs patamsių gyvenimas, tas turi ne tik loteriją remti bilietus pirkdamas, aukodamas ir t.t., bet ir raštais, informacijomis savo laikraštį dabinti, kad jis iš tikro taptų mūsų kelrodžiu ir visuomenės gyvenimo kompasu.“

Viena iš pirmųjų į šį kvietimą atsiliepė Ona Variakojienė, „Biržų žinių“ loterijai paaukojusi 7 knygas.

Ką galėjai laimėti

O dar po trijų savaičių lapkričio 23 dienos laikraštyje pasirodė skelbimas, kad „Biržų žinių“ loterija įvyks 1925 metų sausio 6 dieną Biržuose, „Mūzos“ teatre, Vasiliausko namuose. Išvardinti ir daiktai, kuriuos loterijos dalyviai gali laimėti: 4 separatoriai, 5 laikrodžiai, 1 dviratis, 100 egz. 1925 metų „Biržų kalendoriaus“, 150 įvairių knygų, 2 poriniai geležiniai plūgai, 1 spyruoklinės akėčios, 5 lopetos žemei kasti, 5 šakės mėšlui, 5 skardiniai kibirai, 322 įvairūs daiktai ir smulkios medžiagos. Loterijos bilieto kaina 1 litas.

Kaip sekėsi loterijos organizatoriams tikriausiai sužinosime jau po Naujųjų metų.

Reikalavimai burmistrui

Biržų apskrities viršininkas Biržų miesto burmistru paskyrė iki tol Biržų valsčiaus valdybos sekretoriumi dirbusį V. Morkūną. Netrukus išspausdinamas straipsnis „Ko mes iš naujojo burmistro laukiame?“

„Dabartiniu laiku, – rašo straipsnio autorius, – nelengva rasti tinkamą valdininką, kuris atitiktų visiems miesto gyventojų reikalavimams. Miesto burmistras pirmiausiai turėtų būti nevienašališkas. Partingas ( kuriai nors partijai priklausantis – aut. past.) valdininkas tai ne valdininkas. Jis žiūrės tik savo partijos reikalų, kitų gi reikalavimus, nors ir teisingus, įstatymu paremtus, bet jo partijai netinkamus visados trukdys. Pirmiausias tada naujojo burmistro uždavinys tai rimtas nusistatymas. „Šiandien aš burmistras, todėl, miesto labui negaliu būti partyvis (kurios nors partijos narys – aut. past.), turiu tarnauti vienodai visiems piliečiams, nežiūrėdamas į jų tautybę ir tikybą!”

Tikriausiai panašiai kaip šio rašinio autorius, rašęs beveik prieš šimtą metų, šiandien galvoja ne vienas Biržų krašto žmogus, ypač artėjat savivaldos ar Seimo rinkimams.

Tolerancijos stoka?

Ir tada pastabūs biržiečiai piktinosi kai kuriais, gajais ir šiandien, gyventojų įpročiais. Viename rašinėlyje, pavadintame „Gatvėse susirinkimai“, pasipiktinęs autorius rašo, kad „Biržų miesto gatvėse dažnai matosi daug žmonių, sustojusių šaligatvėse (gal skersgatviuose) arba ant trotuarų (šaligatvių). Praeiviai šlapiu ar sausu metu turi lenkti kelią tokiems chuliganiškiems gatvių susirinkimams. Juk trotuarai dirbti tam, kad žmonės šlapiu laiku purvynėn nebristų ir po bruką (grindinį) kojų nevargintų. Tokius gatvių susirinkimus reikėtų mažinti!”

Kitame rašinyje pastebima, kad „provincijos žmonės nemoka susivaldyti ir atskirti savų dalykų nuo nesavų. Čia mada papykti ant žmogaus tiktai dėl to, kad jis kitaip mano, kitokių įsitikinimų, nors tie įsitikinimai neina nei prieš valstybės, nei tautos interesus ir net paties žmogaus neužgauna.“

Skaitai tokius pamokančius pastebėjimus ir matai, kad ir šiandien jie ne vienam biržiečiui, gal net politikui, dera.

Gruodžio 7 dienos „Biržų žiniose“ (Nr. 37) rašoma apie Kirkilų smegduobes, kai kur esančias prie pat kelio. „Dabar, – rašo žinutės autorius, – kuomet naktys gana tamsios, nemaža tenka keleiviams dėl jų nukentėti. Kaip girdėt, jau tose duobėse įvirtęs antras vežimas, nors keleiviai dugnan dar nenugramzdėjo, tačiau visgi tai nelabai malonus reiškinys.“ Autorius mano, kad tas duobes reikėtų aptverti, „nes nemalonu būtų, jei ir daugiau piliečių imtų matuoti bedugnės gilumą.“

Progresas

Tais 1924 metais Biržų gimnazijoje įsižiebė pirmosios elektros lemputės. „Jansono įpėdinių namuose,- rašė „Biržų žinios“ – jau baigiama įvesti elektrą. Po pietų einantiems mokiniams nebereikės prie silpnos lempų šviesos mokytis ir akis gadinti.“

Skyrelyje „Iš Biržų padangės gyvenimo“ informuojama, kad Pasvalio gatvėje tiesiami nors mediniai šaligatviai, o netoli Stoties gatvėje jau pakabinta elektros lempa ir nebereikės praeiviams braidyti po purvą. Autorius tikisi, kad miesto valdyba elektros šviesa stengsis apšviesti ne tik svarbiausias, bet ir mažesnes gatves. „Taip gi reikėtų dėti pastangas, kad visose mažesnėse gatvėse būtų jei ne cementiniai, tai nors mediniai šaligatviai. O dabar kai kuriose gatvėse visai nėra šaligatvių ir piliečiams tenka lietingu laiku gerokai pabraidyti po purvynus.“