Praeities šešėlių slegiamas kaimas iš paskutiniųjų kyla

Ž. Katkūnaitės nuotr.
Kučgalio bendruomenės pirmininkas padovanojo įdomią kelionę aplink Kučgalį.
Kučgalys – pakankamai nutolęs kaimas nuo Biržų, į kurį dažnai užsukti netenka. Kaip ir visi kaimai, kadaise klestėję, šiai dienai turi vos 109 gyvenamus namus. Paskutinį čia buvau maždaug prieš dvidešimt metų.
Didžiausia našta kritusi ant šio mažo miestelio – Vaikų socializacijos centras „Širvėna“, kuris veikė nuo 2009 iki 2017 metų, kuomet šalyje buvo vykdyta socializacijos centrų pertvarka. Viena iš liūdniausių įstaigų sukūrė darbo vietas vietiniams žmonėms. Ne tik centro atidarymas, bet ir uždarymas kaimui tapo skaudus. Dar ir šiandien Kučgalį lydi blogų prisiminimų šleifas, todėl daugelis jaunesnių žmonių, Kučgalį pažįstančių tik iš nuogirdų, įsivaizduoja jį atšiaurų ir nykų.

Praeities šešėlis

Kelionė aplink kitokį pasaulį prasideda

Prieš kurį laiką į „Biržiečių žodžio“ redakciją užsuko šiltas vyriškis, prisistatęs Kučgalio bendruomenės pirmininku. Stasys Valiukas tuomet atbėgo į redakciją nešinas skaniais saldainiais iš arbatinės norėdamas pasididžiuoti kaimo vyrais, kurie savanoriškai renovuoja bendruomenės patalpas. Kai vėl susitikome su bendruomenės pirmininku Stasiu, jis tiesiog pasiūlė pasivažinėti po Kučgalį. Jaučiausi kaip ekskursijoje per nepažįstamą miestą. Skirtumas tas, kad išgirdau nenudailintą istoriją.

Du skauduliai

Vos išvažiavus Stasys stabtelėjo ir parodė ranka į pakelę. Prie pat kelio gulėjo suversti seni elektros stulpai, plytgaliai, viskas apžėlę. „Šį šiukšlyną matė visi: ir meras, ir administracijos direktorius. Tačiau niekas negali nieko pasakyti, nes šis žemės lopinėlis priklauso vienam ūkininkui“, – sakė S. Valiukas.

Bendruomenės pirmininkas rodė į kelią, vedantį į Kvetkus ir kitus nuošalesnius kaimus. Skundėsi, kad neasfaltuota atkarpa kelia daug problemų, ypač rudenį. Stasys jau buvo pasiekęs, kad būtų parengtas projektas kelio asfaltavimui, žmonės trynė rankomis, deja, per anksti apsidžiaugė. Planas vis dar neįgyvendintas.

Kitataučiai Lietuvos užkampyje

Keliaujant toliau per Kučgalį išgirstu, jog čia gyvena kitų tautybių žmonių. Vieną šeimą sukūrė lenkė ir rusas. Tvarkosi gražiai. Dar viena gyventoja – rumunė. Pasak bendruomenės pirmininko, ji labai švari, skrupulinga. Gyvenime su viskuo tvarkosi viena, nes vyras prieš kurį laiką iškeliavo į kitą pasaulį.

Trykšta šaltinėlis

Privažiavome prie europinėmis lėšomis sutvarkyto šaltinėlio prieigų. Anksčiau gyventojai čia laikydavo savo maisto produktus, raugintus agurkus, pieną. Tyrimai šio šaltinio geri, tad žmonės semiasi vandenį. „Prašėme pinigų įrengti laiptukus, tačiau jų nėra. „Yra galimybė, jog šią teritoriją perimtų savivaldybė, tuomet gal pinigų atsirastų, nes būtų tvarkoma seniūnijos. Tačiau seniūnas to nenori. Gaila, kad projektui pinigų atrado, tačiau priežiūrai jau nebe“, – pasakoja Stasys Valiukas.

Bendruomenės išsiskyrė

Privažiavus prie Šiekštininkų bendruomenės man kilo klausimas, kodėl Kučgalyje yra kita bendruomenė? Bendruomenės pirmininkas papasakojo. Sakė, kad bendruomenė sugalvojo gaminti maistą, parašė projektą, nusipirko įrangą. „Gaminome, pardavinėjome vietinėje parduotuvėje. Bet išėjo taip, kad dalis asmenų priėmė sprendimą atsiskirti nuo Kučgalio bendruomenės“, – sako S. Valiukas.

Darbas stabdo nuo alkoholio

Grįžome į bendruomenės namus. Žinoma, pasinaudojau proga susipažinti su prieš kurį laiką viešintais didvyriais, kurie savo laiką, jėgas ir įrankius aukoja bendruomenės gerovei. Po pietų grįžusį sutikau tik vieną darbininką, kuris viską ir aprodė. Sienos jau išdažytos, ruošiamasi dėti grindis. Kučgalietis užsiminė, jog nuo tada, kai pradėjo dirbti bendruomenėje, nevartoja alkoholio ir turi nuostatą to nedaryti, kol baigs darbus. Bendruomenės pirmininkas juokiasi, jog darbus reikia užtęsti kaip galima ilgiau, vardan gero tikslo.

Pastatai, kurių niekam nereikia

Kučgaliečiai susitvarkę savo kiemus. Tačiau gražių sodybų apsuptyje matosi ir apleistų pastatų.

Alytukai

Pravažiuojame pora alytukų. Iš vieno žmonės išsikraustė, šeimininkai nežinia kur. Vasaromis apsistoja gandrų šeimyna. Kitas alytukas išsikrausčius šeimininkams tapo valstybės nuosavybe. Sklypą kelis kartus pjovė savanoriai, pats bendruomenės pirmininkas. Tačiau, kaip pats sakė, niekas neduoda nei įrankių, nei kuro.

Skaitome, kad žmonėms sudegė namai, namų tuščių yra, tai kodėl niekas nepasiūlo nelaimėliams gyventi kokiame apleistame name? „Galbūt tik mums, paprastiems žmonėms kyla tokių minčių, kurios nelabai kam įdomios“,- svarsto Stasys.

Didžiulis socializacijos centras

Kitas apleistas pastatas – buvęs vaikų socializacijos centras, kurio atidarymas Kučgalio vardą pagarsino ryškiai. Ankstesnė valdžia siūlė čia keltis bendruomenei, tačiau kaip Stasys Valiukas sakė, užteko vienintelio klausimo, kaip bendruomenė išlaikys tokio dydžio pastatą? Tuo pasiūlymas ir baigėsi. Žinoma, langai pakeisti, įrengtas dujinis šildymas, viskas kaip pridera. Tik pastatas tuščias.

Darbo pasiūlymai