Naujausios
Daugelis kapus jau susitvarkė
Valantiškio kaimo kapinėse, biržiečių vadinamose „naujosiomis“, vargu, ar galima rasti kapą, kuris nebūtų dengtas skaldele. Pastebima tendencija, kad visai nedaug ploto paliekama gėlėms. Smėlio ar juodžemio danga ir dideli plotai gėlynų – atgyvena. Tokius kapus dažniau pamatysi senesnėse kapinėse. Skaldelės pasirinkimas platus: įvairios spalvos ir akmenėlių dydžiai. Prie tokio kapo Vėlinėms ruošiasi močiutė Irena su dukra Rasa.
-Skaldą užpylėme seniai, taip mums gražiau, o ir darbo mažiau. Į kapines atvažiuojame dažnai, bet ravėti didžiulių gėlynų nereikia,- kalba moterys. Kape ilsisi močiutės vyras ir Rasos tėtis. Viduryje paliktą vietą gėlėms moterys užpildė pačių daryta gyvų tujų ir baltų dirbtinių rožių puokšte. Moterys sako, Vėlinėms jau pasiruošta, teliks tik pačią šventės dieną uždegti žvakeles. -Turbūt tuoj ir pati šalia vyro atsigulsiu, sveikatos nebėra,- susimąsto tuoj savo devyniasdešimtąjį jubiliejų švęsianti guvi močiutė...
Apsidraudžia nuo šalnų
Sutvarkyti artimojo kapo atvyko ir biržietė Lina. Moteris ant skaldele dengto vyro kapo padeda puokštę, kurios padas iš dirbtinių eglišakių, o viduje dirbtinės ir gyvos gėlės.
-Dirbtines įmaišiau, kad jeigu iki Vėlinių bus šalnos, kapas neliktų be gėlių. Jeigu būčiau dėjusi tikros eglės šakas, paskui tektų ilgai plušti, kol iš skaldelės išrinkčiau byrančius spyglius. Kapas sutvarkytas, dabar tik per Vėlines pamerksiu gyvų žiedų šakelę ir uždegsiu žvakę,- paaiškina moteris.
Granitas – praktiška
„Joniškėlių paminklų“ vadovas Valdemaras Mackevičius, išplėtęs įmonės veiklą ir Biržuose, teigia, kad šiuo metu daugiausia užsakymų gauna su prašymais uždengti kapavietę granito plokštėmis.
-Yra daug išvažiavusių žmonių, kurie patys nebeturi galimybės prižiūrėti artimųjų kapaviečių. Ir kapų priežiūros paslaugos išpopuliarėjo, nes dėl labai karštų vasarų gėles pastoviai reikia laistyti,- pasakoja vadovas. Pasak V. Mackevičiaus, esminis kapavietės uždengimo granitu faktorius – ilgaamžiškumas ir praktiškumas. Žmonės labiau renkasi šviesų granitą, nes mažiau matosi dulkės ir nešvarumai, taip pat dėl kainos ir kokybės santykio.
-Didelis, granito plokščių privalumas yra tas, kad jei tame pačiame kape iškyla poreikis laidoti kitą žmogų, plokštes galima lengvai numontuoti ir sumontuoti atgal jų nepažeidžiant,- kalba V. Mackevičius. Paminklų šiuo metu pageidaujama kuo paprastesnių ir neįmantrių, dažniau – klasikinių ir kertuotų.
Baltos spalvos prisibijo
Kapuose šalia tradicinių baltų gėlių atsiranda ir geltonų, raudonų, violetinių atspalvių. Dirbtines gėles žmones renkasi natūralių atspalvių. Dominuoja modernus, minimalistinis stilius. Augalų įvairovė didelė.
Prie Pabiržės kapinių spalvingais gėlių vazonais prekiauja „Gėlių ūkio Pabiržėje“ šeimininkas Dainius Visockas. Ūkininkas pasakoja, kad žmonės dažniausiai gėles perka Vėlinių išvakarėse ar net pačią šventės dieną. Įvairiaspalves chrizantemas nuo mažiausių iki didžiulių vazonų pirkėjams siūlantis Dainius sako pastebėjęs, kad žmonės pageidauja kuo mažesnių kompozicijų.
- Baltos spalvos kartais prisibijo, galvoja, kad jos mažiau pakantesnės šalčiams, tad renkasi labiau spalvotas. Nors yra nemažai tų, kurie lieka ištikimi baltai spalvai,- pasakojo ūkininkas.
Kapų priežiūra – papildomas uždarbis
Naujosiose kapinėse triūsia Viktorija. Tiesa, tvarko ne artimųjų, o svetimų žmonių kapą. Moteris pasakoja, kad tuo užsiima beveik dešimtmetį. Pinigai nedideli, tačiau prisidurti gerai. Viktorija prižiūri apie dešimt kapų.
-Vieni žmonės gyvena užsienyje, kiti – didmiestyje. Jie tam neturi laiko. O vyresni – prisibijo viruso, prašo manęs pagelbėti. Vasarą užtrunku ilgiau, gėles reikia sodinti, o tada ravėti, laistyti,- pasakoja moteris.
Viktorija ne viena tuo užsiima. Yra daug močiučių, kurios vargsta tvarkydamos apleistas kapines, kad prisidėtų kelis eurus prie varganos pensijos: karučiu veža gėles arba vandenį laistymui.
Kapų tvarkytoja su žmonėmis, kurių artimųjų kapus prižiūri, bendrauja internetu: tariasi kokias gėles sodinti, kaip puošti. Jie gėlėms parsiunčia pinigų, o už darbą sumoka atskirai. Uždarbis priklauso nuo to, kiek reikia tvarkyti.
-Viena šeima, gyvenanti užsienyje man moka 70 eurų per metus. Jų kapinės daug priežiūros nereikalauja. Vasarą palaistau, rudenį išraunu gėles, nušluoju lapus, papuošiu Vėlinėms, uždegu žvakutes. Po švenčių viską nurenku ir tada grįžtu tik pavasarį. Kai kuriems kapams darbo reikia daugiau, be kelių valandų neapsieinu, o gaunu nedaug, bet man užtenka,- pasakoja moteris.
Viktorija užsimena, kad prieš kelis metus kapinėse siausdavo vagys. Atėjusi uždegti žvakutės per Vėlines, moteris neberasdavo nei žvakidžių, nei gėlių – šios būdavo netgi išrautos. Dabar, pasak moters bedieviai aprimo.
Mirusius prisimena ne tik per vėlines
Prie kito netoli pušies esančio kapo medžio spyglius nuo skaldelės renka dvi moterys.
-Šiemet, kaip niekada, spyglių vėjas pripūtė labai daug, reikia juos surinkti, nes nuo akmenukų nenušluosi,- bėdojasi moterys.
-Visada atvažiuoju, aptvarkau kapus, nes gyvenu Biržuose. O dukra, kuri man padeda, atvyko iš Vilniaus. Sutvarkysim, uždegsim žvakutę ir per Vėlines ji jau nebeatvažiuos. Dar tas virusas siaučia... Pačios šventės nesureikšminu, kapus reikia prižiūrėti ištisus metus, o ne tik per Vėlines. Ir mirusiuosius reikia prisiminti visada, o ne tik jų pagerbimo dieną,- kalbėjo moteris.
Lietuvos kapinės skiriasi nuo užsienio šalių, ten taip išpuoselėtų amžinojo poilsio vietų daug nepamatysi. Lietuviai – kitokie: artimųjų kapų priežiūra ir pasiruošimas Vėlinėms jiems yra labai svarbūs. Ir būtų gaila, kad šių dienų amžinai skubantys žmonės šią gražią tradiciją užmirštų. Nesvarbu, kapas dengtas granitu ar žemėmis, dirbtinėmis ar gyvomis gėlėmis... Svarbiausia, kad jis nebūtų pamirštas arba prisimintas tik prieš Vėlines...
