Naujausios
Verdant alų, nereikia skubėti
P. Kiseliūnas prisimena, kaip alų šventėms virdavo jo tėtis. Tačiau pripažino, kad iš jo šio meno nepaveldėjo. „Matydavau, kad kažką jis ten daro. Bet neturėjau nei poreikio, nei noro eiti ir domėtis, kaip tai daroma. Manęs tiesiog netraukė“,- sakė aludaris.
Gal todėl pašnekovas verslą pradėjo ne nuo aludarystės, bet įkūrė parduotuvę, kurioje prekiavo alaus gamybai reikalingu inventoriumi. Tik vėliau išmoko pats jį gaminti. „Žmonės anksčiau ateidavo nusipirkti salyklo ir prašydavo alaus. Iš pradžių pirkdavau, kad galėčiau pavaišinti. Vėliau išmokau virti pats. Daug kam kyla klausimų, kodėl reikėjo vaišinti atėjusius pirkėjus. Prieš labai daug metų pas mane lankydavosi aludariai, išmanantys gilias lietuviškumo tradicijas. O jos rodo, kad turi būti svetingas ir nieko negailėti. Dabartiniai žmonės yra labai nuvertėję – praradę savo suvokimą į vertybes, į žmones“,- pasakojo P. Kiseliūnas. Jo žodžiais, senų laikų pirkėjai būdavo kitokie. Jie, atėję į parduotuvę, norėdavo bendrauti, todėl ir alaus nebūdavo gaila įpilti. Aludaris sakė, kad anksčiau su klientais vykdavo dialogas, o dabar – tik „labas“ ir „iki“. „Nors, atrodo, kad tai buvo seniai, bet keli dešimtmečiai praėjo. Žmonės tada niekur taip neskubėdavo, kaip dabar. Galbūt dėl skubėjimo gyventi aludarių tradicijos ir išnyksta. Verdant alų niekada, negalima skubėti“,- sakė biržietis.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
