Mykolo rankose tirpsta metalas

Mie­liū­nie­tį My­ko­lą Bie­lia­ką anks­čiau "Bir­žie­čių žo­dis" iš­gar­si­no kaip ne tra­di­ci­nį ša­li­kų mez­gė­ją. My­ko­las ša­lius mez­gė ant sa­va­dar­bio me­di­nio grėb­lio. My­ko­lą kaip mo­ky­to­ją graibs­tė kai­mo bend­ruo­me­nės. Va­bal­nin­kie­čių bend­ruo­me­nė jo ša­liams sky­rė eks­po­zi­ci­jos kam­pe­lį.

– Ša­li­kų ant grėb­lio ne­be­mez­gu. Tirps­ta pirš­tai. Šiuo me­tu pa­si­nė­ręs į ki­tą kū­ry­bos sri­tį. Taip gi­nuo­si nuo nuo­bo­du­lio, – pa­sa­ko­ja My­ko­las Bie­lia­kas.

My­ko­las da­bar Mie­liū­nų kai­mo kal­vis ir skulp­to­rius. Sa­vo so­dy­bą puo­šia dir­bi­niais iš ak­mens ir me­ta­lo.

– Ak­me­nų pri­si­ran­kio­ju iš krū­my­nų, pa­miš­kių. O me­ta­las – iš at­lie­kų: vie­los, šie­no var­ty­tu­vų... Pats tu­riu kal­vę, žaizd­rą, kaip nu­jaus­da­mas prieš dau­ge­lį me­tų nu­si­pir­kau spe­cia­lius įran­kius. Jie be dar­bo ne­bu­vo. Kar­tais ir aš pa­ts, ir sū­nus Vir­gi­ni­jus ko­kį rei­kia­mą varž­te­lį sa­vo ūkio tech­ni­kai iš­si­te­kin­da­vo­me. Pir­mą­ją sau­lu­tę iš me­ta­lo su­su­kau prieš 10 me­tų. Toks su­ma­ny­mas ki­lo pa­var­čius sme­to­ni­nę kal­vys­tės kny­gą. Su­ža­vė­jo kry­žiai, kop­lyts­tul­piai. Ko­dėl pa­čiam ne­pa­ban­džius? – pa­sa­ko­ja My­ko­las.

Me­ta­las ir ak­muo – ne siū­lų ka­muo­lys. Ne taip greit pa­klūs­ta. Užt­run­ki, kol įkai­ti­ni, iš­plo­ji, su­su­ki. Kry­že­liai, la­pe­liai, ša­ke­lės, gė­lių žie­dai, šir­de­lės, paukš­te­liai...

– Ak­me­ny­je iš­grę­žiu sky­lę ir įsta­tau, – pri­sta­to sa­vo kū­ri­nių ga­le­ri­ją kū­rė­jas. Ir pri­si­pa­žįs­ta: jis "ne­prog­no­zuo­ja­mas". Kū­ry­bi­nė ki­birkš­tė­lė įsi­plies­kia ir ve­ja prie ak­mens ir me­ta­lo ne­pla­nuo­tai. My­ko­las vis­ką me­ta ir sku­ba.

Kai ku­rie My­ko­lo kū­ri­niai gy­vi. Vė­ja­ro­džiai prie ke­lio gau­do vė­jo kryp­tį. My­ko­las kai ku­riuos ak­me­nis ir­gi iš­puo­šia. Daž­niau­siai įvai­riau­siais spin­du­liais. Spin­du­lius ak­me­ny­je jis šli­fuo­ja. Iš ma­žes­nių ak­me­nu­kų jis su­lip­do skruz­dė­les. Skruz­dės ro­pi­nė­ja ant ak­mens. Su ūsais, gal­ve­lė­mis, aki­mis ir ko­jo­mis. Iš­ra­din­gas tas mie­liū­nie­tis My­ko­las. Jo žvilgs­nius jaut­rus ir gi­lus. My­ko­las lai­min­gas, kad jį pa­lai­ko kū­ry­bin­gi ar­ti­mie­ji: vai­kai, mar­ti, žen­tas, anū­kai.

– Lai­ko už­ten­ka, rei­kia tik no­ro, – My­ko­las Bie­lia­kas kvie­čia vi­sus sen­jo­rus džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir ieš­ko­ti po­mė­gių. Ra­si po­mė­gį, už­si­mirš ir ne­ga­lia. Kū­ry­ba jam kaip ant­ro­ji jau­nys­tė.

My­ko­lui Bie­lia­kui džiau­gia­si šir­dis, kad žmo­nės jo dar­bais do­mi­si. Štai kai­my­nė iš ki­tos gat­vės vis at­mi­na dvi­ra­čiu pa­si­do­mė­ti, ką jis nau­jo su­kū­ręs, pa­si­gė­ri, pa­gi­ria. Ak­me­nys – ne ša­li­kai, sun­ku juos iš kie­mo iš­ri­den­ti, bet My­ko­las ban­dė. Šiuos sa­vo dir­bi­nius vie­nais me­tais jis at­ve­žė į kai­mo šven­tę. Ne vie­nas My­ko­lo iš­puoš­tas ak­muo iš­ke­lia­vo do­va­nai į vie­ną ar ki­tą so­dy­bą. Neap­lenk­da­mas ir šu­kio­nie­čių – duk­ters, sū­naus, anū­ko šei­mų kie­mų.