Kaip biržiečiai pilotai išleido lėktuvą „pasiganyti“ ir bandė jį „pakinkyti“

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Į Biržus iš sostinės pilotai turėjo grįžti šiuo keturviečiu lėktuvu „Wilga“, tačiau užtruko, nes orlaivis nusprendė „pasiganyti“...
Tai įvyko tada, kai neturėjome mobiliųjų telefonų ir per žiniasklaidą girdėdavome, kad tuoj tuoj pasivysime ir aplenksime tuos prakeiktus buržujus ir mūsų gyvenimas bus kaip rojus! Ši istorija apie tai, kaip iš Vilniaus aeroklubo aerodromo, kuris yra šalia Paluknės miestelio, išskridome į Biržus.

...ir pradėjo riedėti

Taigi, skrendame į Biržus su keliais keturviečiais lėktuvais „Wilga“. Prieš savaitę ten pasibaigė Lietuvos sklandymo čempionatas, todėl dabar reikėjo parsigabenti sklandytuvus. Biržų aerodromą pasiekėme po pusantros valandos skrydžio, todėl greitai paruošėme sklandytuvus skrydžiui namo. Kai jau viskas buvo „o‘key“, nutarėme “surūkyti cigaretę”.

Mums besišnekučiuojant, staiga suburzgė lėktuvas ir... pradėjo riedėti. Mes automatiškai žvilgtelėjom į jo kabiną ir nustėrom – viduje nieko nebuvo! Po akimirkos pamatėme iš paskos bėgantį žmogų, bet atstumas tarp jo ir lėktuvo tik didėjo. Nors sąmonė dar to nenorėjo suvokti, bet visus apėmė siaubas.

Bejėgiškumas ir... siautėjantis lėktuvas

Greitėdamas lėktuvas vis tolo ir, pasiekęs tam tikrą ribą, kaip patrakęs, pradėjo suktis ratais. Kai išcentrinė jėga pradėdavo jį versti „iš kojų“, sparnu atsiremdavo į žemę, riedėjimo greitis sumažėdavo, po to atsistodavo ir vėl viskas kartojosi iš naujo. Nesugalvodami, ką daryti, sekėme iš paskos ir tas bejėgiškumo jausmas varė mus iš proto.

Šalia einančio kolegos paklausiau, kiek laiko jis „siautės“? Jis pažiūrėjo į mane, lyg aš klausčiau „ar tikrai Suomija užpuolė Sovietų Sąjungą?“ ir tarė, o tiksliau konstatavo: „Nesenai pripylėme pilnus lėktuvo bakus kuro!“

Mintys apie sutramdymą

Tada prie mūsų privažiavo Biržų aeroklubo viršininkas ir, neišlipdamas iš „Žiguliuko“, vienu ypu pralemeno: „v a ž i u o j u p a s g a i s r i n i n k u s“ ir nurūko miestelio link.

Žinia, kad nevaldomas lėktuvas „pats sau“ važinėja, greitai apskriejo aplinkinius ir į aerodromą sugužėjo smalsuoliai, nešini fotoaparatais ir filmavimo kamerom.

Norint, kad lėktuvas baigtų „šokį“, reikėjo pulti į rato vidurį (nes iš vidinės pusės buvo atidarytos durys) ir kažkaip įsiropšti į kabiną. Bet kojos drebėjo ir niekaip nesiryžau padaryti „charakirio!” Kai prisiartindavau, jis kažkodėl nustodavo riedėjęs ratu ir, lyg įniršęs bulius, puldavo tiesiai į mane.

Pakirto arklį

Aerodromo teritorijoje, netoli miško, ganėsi arklys, prie kurio „nedelsdamas“ priartėjo lėktuvas. Už kelių akimirkų turėjome pamatyti ore besiplaikstančias arklio žarnas.

Bet lėktuvas kažkaip pasisuko, paskui, trenkdamas liemeniu, gyvulį pargriovė ir nuriedėjo toliau. Kurį laiką arklys gulėjo, kaip paslikas, bet staiga jį apėmė drebulys. Tada gyvulys pašoko, jo akių baltymai buvo pasruvę krauju, nasruose pasirodė baltos putos. Nors priekinės arklio kojos buvo supančiotos, jis „į viską spjovė“ ir žaibiškai nušuoliavo į mišką.

Pabėgo

Lėktuvas pasiekė aerodromo pakraštį ir netrukus erdvę užpildė čeksėjimo garsai – propeleris pradėjo kirsti javus. Kadangi riedėjimo greitis sumažėjo, reikėjo kažkam ryžtis. Kęstas, kurio niekas nelaikė drąsuoliu, prisiartino ir ant lėktuvo kilio užmetė kilpą. Tada visi penki puolėme ir, už virvės galo laikydami, suvirtome ant žemės.

Bet kur tau, lėktuvas truputį „pasimuistė“, o paskui „rovė“ į priekį, ištraukdamas virvę iš mūsų delnų. Nupylė vis greitėdamas. Algis atsistojo, kažkodėl pirmiau nusikratė nuo drabužių šapus, o po to tragiškai ištarė: „Dabar tai tikrai pakils!“ Bet nuriedėjęs apie 100 metrų, lėktuvas vėl ėmė sukti ratus.

Cirkas be pinigų

Netoliese buvo vieniša sodyba ir žmogus per langą iškišęs galvą įdėmiai stebėjo, kas čia vyksta. Mes bandėme perrėkti riaumojantį lėktuvą ir rodėme ženklus, kad jis nedelsdamas skuostų lauk iš trobos, bet žmogelis ramiai papsėjo pypkę ir stebėjo „cirką be pinigų“.

Kai lėktuvas grėsmingai priartėjo prie medinio namo, mus išpylė šaltas prakaitas ir ore „pakibo“ vėl tas pats klausimas: „kas dabar bus?” Tuomet lėktuvas „elegantiškai“ sparnu nurėžė stogo čerpes ir... Mes lengviau atsidusome, nes pradėjo tiesiu taikymu riedėti į sodą. „Tai – išsiganymas“,- pagalvojome. Liko tik sulaukti, kada jis susidurs su medžiais ir sulaužys propelerį. Tačiau, o prakeikimas, tarsi skaitydamas mūsų mintis, nepririedėjęs sodo, lėktuvas vėl pradėjo savo „svistopliaską“ – pasuko link besiganančios karvės. Ji buvo „aerodrominė“, todėl nekreipė dėmesio į gaudesį ir, lyg niekur nieko, ramiai sau rupšnojo žolę... Tada Kęstas (ir vėl Kęstas!) kaip mat įvertino situaciją, greitai apibėgo, ištraukė iš žemės grandinės kuolą ir gyvulį nutempė į saugią vietą.

Lėktuvas pasidavė

Lėktuvas prisiartino prie kauburio, kuris sumažino jo riedėjimo ratu greitį, o virvės supančiotas galinis ratukas nustojo suktis ir visą laiką stabdė. Šį kartą situacija buvo palanki ir pilotas, kuris „išleido lėktuvą pasiganyti“, puolė į rato vidurį, užsikabino už lėktuvo laiptelių ir įsiropštė į vidų.

Staiga... viskas nutilo, ausyse, net zvimbė tyla. Kiek truko šis „spektaklis“, neturėjome supratimo, gal valandą, o gal dešimt minučių... Visi sugriuvome ant žemės, nes buvome nepaprastai pavargę. Nuo javų “pjovimo” lėktuvas buvo visas baltas ir tarytum nebyliai sakė: “Dabar darykite su manimi ką norite, mane sutramdėte”.

Pilotas papasakojo, kaip viskas prasidėjo. Pasirodo jis negalėjo užvesti lėktuvo variklio, todėl nusprendė, kad reikia propelerį prasukti. Prieš išlipdamas iš kabinos, laikydamasis saugumo instrukcijos, turėjo išjungti variklio magnetus, bet sumaišė ir juos įjungė. Tada motoras dar buvo šiltas, todėl, kai propelerį pasuko, motoras užsivedė ir lėktuvas ėmė riedėti tiesiais į jį. Pilotas puolė ant žemės, o lėktuvas ir nuvažiavo pasivažinėti ir savo galybę parodyti.

Į Biržus skridome aptvarstytais delnais ir mintimis apie tai, kad pasaulyje vis dėlto būna stebuklų!