IŠ KA­RO ZO­NOS BĖ­GAN­TYS UK­RAI­NIE­ČIAI SA­KO: KAS YRA MŪ­SŲ — NEA­TI­DUO­SI­ME

D. Matusevičienės nuotr.
Pabėgę iš karo zonos Ukrainoje, Nemunėlio Radviliškyje saugiai jaučiasi Julija (kairėje), jos sūnelis, Diana ir Galina, tačiau nerimauja dėl artimųjų, likusių bombarduojamoje šalyje.
Nuo karo bėgantiems ukrainiečiams svetingas ir Biržų kraštas. Neseniai Vasilijus Puzirko į Nemunėlio Radviliškyje esančius namus iš Ukrainos parsivežė savo artimuosius: sesę Galiną Michalčiuk ir kitos sesės, likusios Ukrainoje, dukrą Dianą ir Juliją su vaikais. Ką išgyvena žmonės, atsidūrę karo zonoje?

Algos mažos, todėl uždarbiauja užsienyje

Gimtasis Vasilijaus seserų Kostopil miestas nemažas, su 30 tūkstančių gyventojų. Jame apstu įvairiausių įstaigų, darbo lyg ir būtų, bet atlyginimai labai maži. Pardavėjos čia uždirba apie 210 – 250 eurų per mėnesį. Tai – tikrai labai mažai, nes prekių kainos pakankamai didelės. Moterų vyrai stengiasi pinigų prasimanyti taip pat, kaip ir lietuviai – važiuoja uždarbiauti į užsienį. Dauguma taip ir gyvena...

Prieš karą Galina taip pat važinėjo užsidirbti į užsienį. Moteris dirbo Lenkijoje, Čekijos sandėliuose, Estijoje skynė braškes, agurkus, triūsė šiltnamiuose.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/