Naujausios
Tikriausiai, sako Jurgita, gausi tiek, kiek duosi. „Mano profesija – rimta, reikalaujanti atidumo, kruopštumo ir atsakingumo, o laisvalaikis – aktyvus, linksmas ir įdomus“, – atvirauja moteris. Ir visa tai – esminiai paprasto džiaugsmo kodai.
Daugelis moterų jus atpažįsta pirmiausia, kaip rankdarbių mylėtoją ir megztų, nertų rūbų, autorinių papuošalų kūrėją. Aktyviai dalyvaujate rankdarbių klubo „Fantazijų skrynia“ veikloje. Iš kur jūsų talentas ir noras kurti?
Rankdarbius mėgau dar būdama mokinė, mokykloje labai patikdavo darbų pamokos, ypač, kai susikeisdavome su berniukais ir mokindavomės vyriškų darbų. Labiausiai nemėgau maisto ruošos pamokų. O ir dabar virtuvė – ne mano tvirtovė. Gaminu tik todėl, kad pati mėgstu skaniai pavalgyti ir pareigos jausmo šeimai vedina. Džiaugiuosi, kad mano abu vyrai skaniai gamina ir puikiai tvarkosi virtuvėje patys. Daugiau rankdarbiauti pradėjau maždaug prieš dvidešimt metų. Tuomet gyvenimo etapas buvo toks, kad turėjau daugiau būti namuose ir kažkaip reikėjo „užmušti“ laiką ir kažkuo užsiimti, o knygų skaityti nemėgstu. Perskaitau vieną kitą, bet labai retai. Todėl prisiminiau, ką mokėjau siuvinėti, nerti, megzti. Visada domino kažkas naujo. Pabandžiau verti karolius, gaminti papuošalus iš biserio ir supratau, kad tai man tinka ir patinka. Tuo laiku kūriau savo būstą, viena auginau sūnų ir laisvų pinigėlių nebuvo daug, o medžiagos vėrinių gamybai nepigios, todėl sendaikčių parduotuvėse ieškodavau senų pigių karolių. Juos ardydavau ir kurdavau naujus. Va taip, ieškodama medžiagų, sutikau bendramintę Bangą Joneliūkštienę. Niekada niekas nenutinka veltui. Niekada žmonės atsitiktinai nesusitinka. Tada ir prasidėjo gyvenimas rankdarbių sūkuryje. Negailėdamos savo laiko ir pinigų, su Banga ir dar viena – Jurgita (Augustinavičiene), įkūrėme Biržų rankdarbių asociaciją „Fantazijų skrynia“. Kolegių ratas greitai plėtėsi. Rankdarbiai man yra ne tik kūryba, bet ir noras išbandyti naujas technikas, pamokyti kitus, ką jau pati esi išbandžiusi, bendravimas su bendraminčiais, rodymas, ką esu pagaminusi. Esu surengusi ne vieną savo darbų autorinę parodą, dalyvavusi „Fantazijų skrynios“ ir tautodailininkų darbų parodose. Rankdarbiai nėra mano pragyvenimo šaltinis, bet tai – kur kas daugiau, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Tai – saviraiška, savęs realizacija, vaistai nuo depresijos, atsipalaidavimas, naujos žinios, nauji potyriai, naujos pažintys. Organizuodama renginius, parodas, keliones, edukacijas aš žaviuosi žmonėmis, kurie kuria grožį. Lietuviai yra labai gabi ir išradinga tauta, tik dažnai esame kuklūs ir nepasitikintys savimi, nemokame girtis, pateikti ir reklamuoti save. Kartais reikia tiesiog mažyčio paskatinimo, o juk išdrįsti visada yra lengviau, kai esi ne vienas. Toks yra mūsų rankdarbių asociacijos tikslas – suvienyti bendramintes. Smagu, kai sutiktos didmiesčių moterys sako, jog mums pavydi. Jūs, sako jos, esate iš nedidelio miestelio, o turite tokį klubą, renkatės, bendraujate, dalijatės džiaugsmais ir rūpesčiais. Kitais metais asociacijai jau bus 10 metukų, daug yra nuveikta, daug padaryta, tačiau daug yra ir naujų idėjų bei planų. Didžiausias visų planų stabdis yra asociacijos patalpų neturėjimas.
Jurgita, esate kelionių aistruolė. Gebate vis kažką naujo ir įdomaus atrasti šalia ir tarsi patvirtinate posakį, kad norint kažką pamatyti, nebūtina vykti į svečią šalį. Mintyse jus netgi vadinu vietinių kelionių ambasadore...
O, kaip skambiai pavadinote – vietinio turizmo ambasadorė. Taip, kelionės man – išvyka į gamtą, mišką – yra dar vienas pomėgis. Tai – kaip narkotikas, pradedi ir nebegali sustoti. Anksčiau keliaudavome į užsienio valstybes ar tolimesnius Lietuvos miestus, tačiau karantinas išmokė apsidairyti būnant savo šalyje ir suprasti, kokia nuostabi ir graži šalis yra Lietuva, o dar gražesni yra Biržai ir mūsų rajonas. Dabar keliauti yra paprasta, tik reikia turėti noro. Daug informacijos apie gražias vietas randu socialiniuose tinkluose, tačiau man labai patinka ieškoti senų dvarų, piliakalnių, apleistų žymių žmonių sodybų, gamtos ir kitokių, niekieno nelankomų, objektų. Dar įdomiau, jei tie objektai yra miške, girioje... Įdomu rasti kažką seno, nematyto savo ir gretimuose rajonuose. Tiesiog reikia mokėti džiaugtis kiekviena smulkmena. Savo kelionėmis ir jų maršrutais dalinuosi socialiniuose tinkluose. Aplanko nuostabus jausmas, kai žmonės iš visos Lietuvos, pamatę mano įrašus, rašo, klausia ir keliauja patys, mano važiuotu maršrutu arba tiesiog dėkoja už įkeltus aprašymus ir nuotraukas. Aš manau, kad pirmiausia reikia skersai – išilgai apvažiuoti savo apylinkes, po to visą – Lietuvą ir tik tada leistis į tolimesnį kelią. Patikėkite, mūsų krašte yra labai gražių ir įdomių vietų. Kokia aš būčiau biržietė, jei nepažinčiau Biržų? Daug kas klausia apie laiką – ar randu jo kelionėms?
Jei yra noro, laiko atsiranda savaime. Rečiau valau dulkes ir lieka laiko išvykoms, pramogoms ir pomėgiams. Vietoj dulkių ieškokime laiko įdomiai veiklai. Juk ši diena niekada negrįš. Ir kita negrįš. Kai manęs neliks – aš taip pat pavirsiu į dulkes, tik niekas neprisimins, kiek kartų aš valiau dulkes savo bute, ploviau grindis ar šveičiau puodus. Užtat prisimins, kiek džiaugsmo suteikiau žmonėms ir tikrai prisimins kartu su jais praleistas nuostabias ir nepakartojamas akimirkas, juoką ir šėliones, tegul jos bus ir ant purvinų grindų. Man gerai, nes ir mano antroji pusė mėgsta keliauti, tad mes visur kartu.
Minėjote, jog jūsų įrašai socialiniame tinkle sulaukia nemažai dėmesio. Koks būtų patarimas norintiems taupiai keliauti?
Esu įsitikinusi ir išbandžiusi, kad, norint pakeliauti, daug investicijų nereikia. Pagrindinės išlaidos – kuras automobiliui, šiek tiek maisto (mes pasiimame namuose gaminto), vandens ir žemėlapis. Aš pasiimu žemėlapį, pagalvoju į kurią pusę važiuosime, o grįšime būtinai kitu keliu, ir išvykstame į vienos ar dviejų dienų kelionę. Numatau aplankyti keletą objektų pakeliui, o po to – kaip išeis, viskas sprendžiama kelyje. Nereikia bijoti prastesnių kelių ir pasiklysti. Pabandykite. Man būna ir taip, kad pirmiausia pamatau ir aplankau, o po to ieškau internete, kokia tai vietovė ar koks tai objektas, kokia jo istorija. Kartais įdomu paklaidžioti be jokio žemėlapio ar navigacijos, tiesiog – pirmyn. Mums buvo toks nutikimas – išvažiavome ieškoti senų dvarviečių Biržų rajone. Važiavome, važiavome, maži kaimukai, senos ir negyvenamos sodybos, jokių lentelių ir nuorodų, vietos nepažįstamos. Tik vėliau supratome, kad atsidūrėme jau Pasvalio rajone. Nors Biržų rajone neradome ieškoto dvaro likučių, tačiau Pasvalio rajone radome net tris senus dvarus.
Jurgita, dar viena jūsų aistra – medžioklė. Skamba įdomiai...
Medžiotojo bilietą turiu nuo 2007 metų. Mano vyras – medžiotojas, dabar į medžiotojų gretas stoja ir sūnus. O ir man medžioti patinka. Būti miške, girioje man visuomet yra smagu. Nors nesu aktyvi medžiotoja, bet, jei tik randu laiko ir galimybių, pamedžioti vykstu. Būna ir taip, kad į medžiotojo bokštelį pasiimu virbalus. Juk interneto ten nėra, telefono nėra, aplink ramu, tylu, o laukiant žvėries, galima ir kai ką gražaus numegzti ar nunerti.
Jūsų širdies profesija – buhalterija.
Taip, esu buhalterė. Dirbu pagal savo specialybę jau 21 – erius metus. Už tai esu dėkinga savo tėvams ir mokyklos direktoriui, nes jie mane skatino baigti aukštąjį mokslą. Skaičiai, matyt, mūsų šeimos genuose užkoduoti: mano senelis buvo Smetonos laikų buhalteris, mama, sesė – buhalterės, dar viena sesuo – matematikos mokytoja. Darbas man patinka, neįsivaizduoju, ką dar galėčiau dirbti, rodos, daugiau nieko ir nemoku. Buhalterija – mano pagrindinis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis (gali būti įdomu - buhalterinės paslaugos). Šiuo metu plečiu savo verslą, kurį pradėjau dar 2008 – aisiais metais. Buhalterija – ne vien sausi skaičiai, tai įdomus ir dinamiškas darbas. O su skaičiais aš draugauju nuo pat mokyklos, mėgau ir man sekėsi matematika bei visi tikslieji mokslai. Dalyvaudavau olimpiadose, esu laimėjusi ir prizinių vietų. Mano specializacija – žemės ūkio apskaita, o ten labai daug įdomių dalykų reikia išmanyti. Grūdiniai augalai, sodai, uogos, gyvuliai, bitės, trąšos, technika ir t.t. Žodžiu, turi būti truputį inžinierius, truputį zootechnikas ar agronomas. Juk visas gyvenimas panašus į kodinę spyną, tik svarbu surasti teisingus skaičius ir jų eilės tvarką. Labai tiksliai yra pasakęs Oskaras Šindleris „Gyvenime reikia turėti tris patikimus žmones – gerą daktarą, atlaidų kunigą ir sumanų buhalterį“. Džiaugiuosi, kad mano klientai tiki ir pasitiki manimi, kad aš jiems reikalinga, o jie – man. Tokiuose santykiuose yra tik du variantai: tave vertina arba išnaudoja. Labai svarbu laiku tai suprasti...
Gyvendami daug patiriame ir kasdien mokomės balanso – tarp gero ir blogo. Balansas jums, ir ne tik profesine prasme, greičiausiai irgi pažįstamas...
Nors dabar sakoma, kad labiausiai ieškoma laisvų žmonių, tiesa yra kita – labiausiai nekenčiami vidinę laisvę turintys žmonės. Jų visi ieško, bet radę trokšta supančioti, jaučia didžiausią pavydą, nes patys neišdrįsta būti laisvi. Sumanus yra tas vadovas, kuris sugeba suburti už save talentingesnius bendradarbius ir leidžia jiems toliau augti, nes jie dirba jam. Jis gali jais didžiuotis. Tai yra vadovo išmintis. O vadovo puikybė – visus gabesnius paversti priešais arba spausti juos vidutinybių lubomis, parodant savo tuštybę ir aroganciją. Toks kelias veda į aklavietę ir žlugimą. Patys nelaimingiausi žmonės – pavyduoliai.
Džiaugiuosi, kad mane supa daug nuoširdžių ir linksmų žmonių ir tada, kai man linksma, ir tada, kai liūdna ar reikia pagalbos. Skaitytojams noriu palinkėti – kurkite, keliaukite, bendraukite, išmokite džiaugtis kiekviena smulkmena ir akimirka, švęskite gyvenimą, nors ne visada būna lengva, bet supraskite, kad negalite visko turėti, betgi jums visko ir nereikia. Gyvenimai yra du... Antrasis prasideda, kai supranti, jog gyvenimas yra vienas...
Ačiū už pokalbį.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
