Naujausios
Šiandien „Biržiečių žodžio“ interviu – su žmogumi, kuris veikia drąsiai, ryžtingai; o tai keičia aplinkinį pasaulį. Naujausias pašnekovės ir jos bendraminčių projektas – istorinio pobūdžio.
-Vilma, esi ne biržietė, bet Biržų krašte su šeima gyveni jau kurį laiką: kokie keliai atvedė į mūsų kraštą?
- Meilė. 2009 metais per pirmą pasimatymą vyras atsivežė į savo gimtinę. Susituokę po 3 mėnesių sprendėme, kur emigruosime iš Panevėžio. Tuo metu kaip tik turėjau užbaigti teisės studijas Vilniaus universitete. Vyras paveldėjo senelių kurtą sodybą, tad nusprendėme, kad geriausia vieta auginti vaikus yra kaime. Į Čypėnus persikėlėme 2012 m. pabaigoje ir netrukus pradėjau ieškoti jaunimo, kuriems galėjau pagelbėti įgyvendinti iniciatyvas. Taip su Vabalninko mokyklos (dabar gimnazijos) vyresnių klasių mokinių neformalia iniciatyvine grupe „Čia – batuoti“ įgyvendinome projektą „Mūsų batų šunes nesuėdė“. Prie Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros konsultantų tinklo pakviečiau prisijungti tuometinį jaunimo reikalų koordinatorių Merūną Jukonį , kuris vėliau rekomendavo mane Biržų miesto vietos veiklos grupės (toliau – BMVVG) vadovui Valentinui Mizeikiui, nes organizacijos laukė pirmosios strategijos rengimas. Labai gerai pamenu, kaip 2015 m. pradžioje vieną šeštadienio rytą į pokalbį dėl darbo atvažiavau su vilnoniu megztiniu ir džinsais. Su vadovu iš karto požiūriai sutapo. Iki šiol dirbu BMVVG – iš pat pradžių įgijau didžiulį pasitikėjimą, bet gavau ir ne ką mažesnę atsakomybę. Dėl daugelio priežasčių kol kas man tai yra tikras svajonių darbas.
- BMVVG vykdomi įvairūs socialiniai, ekonominiai projektai – tavo darbo sritis. Papasakok plačiau, kas yra vietos veiklos grupės, veikiančios daugelyje Lietuvos miestų – kokia jų nauda visuomenei?
- 2014 m. BMVVG įkūrė Biržų r. savivaldybės, verslo ir nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) atstovai. Visų sektorių atstovai valdyboje turi po vienodą narių skaičių, priimant sprendimus savivaldybės atstovų balsų skaičius negali viršyti 50 proc. Taigi šioje organizacijoje vietos valdžia negali turėti lemiamos įtakos, jei verslas ir NVO mano kitaip. Džiaugiuosi, kad niekada nebuvo aštrių konfliktų, o jei ir buvo kritikos, tai ji visad konstruktyvi, argumentuota ir paremta faktine informacija.
BMVVG 2015-2016 m. parengė vietos plėtros strategiją (toliau – strategija), kurioje numatė, kad rems verslumo skatinimo ir jauno verslo stiprinimo, darbinių įgūdžių suteikimo, naujų socialinių paslaugų ir bendradarbiavimo tarp įvairių sektorių atstovų projektus.
Panašias strategijas šiuo metu įgyvendina dar 38 miestai. Tai kompleksinė pagalba miestų gyventojams. Iš labai arti matau projektus, kurių rezultatų neįmanoma vertinti vienetais. Pavyzdžiui, vieniša mama dalyvavo savipagalbos grupėje (socialinės paslaugos) ir projekto metu gavo priemones, mokymus bei mentorystę naujai individualiai veiklai (jauno verslo stiprinimas) – dabar ši jauna moteris tiesiog spinduliuoja optimizmu, planuoja, kur toliau mokysis, kad galėtų išplėsti grožio paslaugų pasiūlą.
O jei bendrai – vien Biržuose įsikūrė daugiau nei 20 naujų verslų (tiesa, keli iš jų veikė anksčiau, tačiau norint dalyvauti projekte teko legalizuotis), daugiau nei 20 ekonomiškai neaktyvių gyventojų įgijo praktinius darbo įgūdžius (autoservise, gėlių salone, restorano virtuvėje, didelės įmonės administracijoje ir turizmo informaciniame centre). Keičiasi ir darbdavių požiūris – jie suinteresuoti tęsti veiklas net ir projektams pasibaigus, nes turi tinkamas sąlygas, supranta ir įvertina įgyvendintų projektų naudą vietos bendruomenei.
Teikiamos naujos socialinės paslaugos: užsiėmimai neįgaliems vaikams laisvalaikio terapinėje erdvėje bibliotekoje, socialinės adaptacijos užsiėmimai ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, konsultacijos, šeimų mokymai. Senjorai mokėsi ir mokė naudotis technologijomis – tai padėjo jiems gauti reikiamas paslaugas, informaciją, komunikuoti su artimaisiais. Socialinė atskirtis gali būti labai įvairi ir neatitikti formalių apibrėžimų, todėl rankdarbių terapijos, sveikatingumo užsiėmimai, teminės išvykos ir kitokios veiklos padeda projektų dalyviams „pasijusti normaliais žmonėmis“, gauti motyvacijos bendrauti ir bendradarbiauti, kas daugiau ar mažiau pagerina jų padėtį.
Vadovauju miestų vietos veiklos grupių tinklui, todėl daug domiuosi, kaip sekasi įgyvendinti strategijas kitose vietovėse. Kitų miestų kontekste esame unikalūs – įvairių sektorių atstovų bendradarbiavimo projektas pamažu virsta į tradiciją, kurią jungia renginys „100 mylių aplink Biržus“.
-Prieš kurį laiką tavo ir kolegų dėka į Biržus atvyko pirmieji tarptautiniai savanoriai. Keliose Biržų įstaigose jie savanoriauja iki šiol. Berods, prieš kelis metus Biržai buvo vienas iš nedaugelio miestų, kuriame savanoriavo net keli užsieniečiai...
-Taip, 2017 m. Biržai buvo numeris 1, kadangi lyginant su gyventojų skaičiumi, čia savanoriavo daugiausia užsieniečių, atvykusių pagal programą Erasmus+. Viso Biržų rajone 2016-2018 m. buvo 19 savanorių. Tarptautinės savanorystės projektai – tai dalis mano „atėjimo“ į Biržus, nes man norėjosi dalintis žiniomis ir darbo su jaunimu patirtimi, o tuo pačiu rūpintis savo darbo vietos kūrimu, nes darbo pasiūlymas iš BMVVG gautas vėliau.
Save galėčiau pavadinti geros valios ambasadore, išnaudojančią nuolat plečiamą kontaktų ratą įvairiausių idėjų įgyvendinimui.
-Su šeima – vyru Remigijumi, dukra Adrija ir sūnumi Raigardu – gyveni kaime. Buriate kaimo bendruomenę ir gaivinate istorinę Čypėnų respubliką. Kam gi to reikia – šalia visų kitų darbų, pomėgių, užsiėmimų?
- Ne gaiviname, o kuriame naują istoriją. 1905 m. lapkričio 12 d. Čypėnų valsčiuje sušauktame susirinkime patvirtinti naujai išrinkti pareigūnai ir nutarta reikalauti sušaukti Vilniaus seimą, o kol tai bus padaryta – Čypėnų valsčių patiems valdyti. Priimtame Čypėnų valsčiaus nutarime nieko neprašoma, o tik konstatuojama, kad „patys rūpinsimės savo reikalais ir patys valdysimės“. Nėra žinoma, kas pavadino valsčių „Čypėnų respublika“, savivaldą išlaikiusį 3 mėnesius, o pats pavadinimas daugiau atspindi įvykio svarbą.
Kai atvykome čia gyventi, iš vietinių gan dažnai girdėdavau su pasididžiavimu tariant „Čypėnų respublika“, bet niekas dorai negalėjo papasakoti istorijos. Artėjo atkurtos valstybės 100-mečio minėjimas. 2017 m. pabaigoje Edita Lansbergienė parašė straipsnį, kuris „užkabino“. Susikvietėm aktyviausius kaimo gyventojus ir nusprendėm, kad kažką visgi reikia daryti, nes 1905 m. Čypėnuose nutikę įvykiai buvo ilgo kelio link Lietuvos valstybės atkūrimo dalis. Ir štai – 2018 m. Vasario 16 d. „mirusiam kaime“, kai lauke -15 laipsnių šalčio, apie 50 žmonių giedojo himną... Dabar tai jau tampa tradicija per valstybines šventes susitikti giedoti himną ir pabūti kartu.
Man norisi prasmės. Kai daug gaunu, negaliu nesidalinti. Todėl stengiuosi daryti tai, ką gebu ten, kur esu, gyvenu. Man norisi, kad mano vaikai žinotų, iš kur jie kilę, suvoktų ir vertintų, tai ką turi. Jie kurs ateitį, bet vertybinis pagrindas yra pats svarbiausias. „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities”, – sakė Jonas Basanavičius, Didžiojo Vilniaus Seimo (vykusio 1905 m.) prezidiumo narys, surašęs suvažiavimo nutarimus – dauguma jų buvo priimti Čypėnų respublikoje. Juk geriausiai išmokstame per patirtį, o jei neišmokstame istorijos pamokų, tenka kartoti. Tad Čypėnų respublikos istorija yra gyva su daugybe įdomių ir šiandien pritaikomų elementų.
-Ačiū už pokalbį ir linkime kuo daugiau įgyvendintų idėjų.
