Duonos diena Germaniškyje

Vai­kams, anū­kams, proa­nū­kiams

Ger­ma­niš­kie­tis Au­gus­tas Ska­di­nis klau­sė­si ra­di­jo. Lai­dos pa­šne­ko­vas kaip tik kal­bė­jo šios die­nos te­ma – apie Šv. Ago­tą, šios die­nos tra­di­ci­jas. Šven­ti­na­ma ne tik duo­na, van­duo, bet ir drus­ka. Au­gus­tas Ska­di­nis tre­čia­die­nio va­ka­re jau su­si­ruo­šęs trauk­ti į Skaist­kal­nės baž­ny­čią. Iki Bir­žų baž­ny­čios – jam la­bai to­li. Duk­ra Kris­ti­na tė­vu­kui iš va­ka­ro pa­rū­pi­no pirk­ti­nės duo­nos. Pri­si­sems į bu­te­liu­ką van­dens. Ter­be­lėn įsi­bers ir drus­kos.

– Baž­ny­čio­je ant lėkš­tės bū­na pa­ruoš­ta šven­tin­tos duo­ne­lės ga­ba­liu­kų, bet man jos la­bai daug rei­kia. Sau­jom ne­sem­si. To­dėl ne­šuo­si sa­vos pen­kias rie­kes. Paš­ven­tin­tą duo­ną su­smul­kin­siu ga­ba­lė­liais ir pa­da­lin­siu sa­vo vai­kams, anū­kams, proa­nū­kiams. Vis­kas ap­sau­gai, – pa­sa­ko­jo Au­gus­tas Ska­di­nis, še­šių vai­kų tė­tis, 12 anū­kų se­ne­lis ir 5 proa­nū­kių pro­se­ne­lis.

Au­gus­tas Ska­di­nis per­nykš­tę Šv. Ago­tos duo­ną su­de­gins. Šių­me­tę lai­kys pa­gar­biai. Sek­ci­jo­je.

Pa­sak Au­gus­to Ska­di­nio, prieš ke­lis de­šimt­me­čius baž­ny­čio­je šven­tin­da­vo am­ži­ną atil­sį žmo­ne­lės kep­tą duo­ną. Pa­sak Ska­di­nio, vi­sos se­no­vi­nės kai­miš­kos duo­nos ke­pė­jos jau il­si­si Am­ži­ny­bė­je. Jau­no­sios šei­mi­nin­kės na­mie duo­ną ke­pa ne­be taip. Nau­jo­viš­kai. Ir gra­žus Ago­tos var­das Ger­ma­niš­ky­je jau ne­be ma­doj.

– Atp­ra­tau nuo duo­nos. Daug jos ne­val­gau. Sa­vai­tei man už­ten­ka pu­sės ke­pa­liu­ko, – pa­sa­ko­jo A. Ska­di­nis.

Ki­lių par­duo­tu­vė­je

Ger­ma­niš­ky­je prieš pen­ke­rius me­tus du­ris at­vė­ru­sio­je Taut­vy­do ir Kris­ti­nos Ki­lių par­duo­tu­vė­je prie pre­kys­ta­lio pa­ti sa­vi­nin­kė Kris­ti­na. "Bir­žie­čių žo­džiui" ji pa­sa­ko­ja: duo­na – ne pa­grin­di­nė pre­kė. Par­duo­tu­vės lan­ky­to­jai iš par­duo­tu­vės la­biau­siai per­ka vai­sius, švie­žią mė­są, pie­no pro­duk­tus. Par­duo­tu­vė­je pre­kiau­ja­ma tik bend­ro­vės "Bir­žų duo­na" ga­mi­niais. Duo­nos pa­si­rin­ki­mas di­džiu­lis. Net aš­tuo­nios rū­šys.

– Šian­dien mū­sų par­duo­tu­vė­je – ne šven­tė. Die­na, kad ir duo­nos, bet ne­dė­kin­ga. Dar ne­mo­ka pen­si­jų, pa­šal­pų, – kal­bė­jo par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė.

Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos pa­sie­ny­je, Ger­ma­niš­ky­je ir Skaist­kal­nė­je, net pen­kios par­duo­tu­vės. Su­sik­los­čiu­si tra­di­ci­ja, kad skaist­kal­nie­čiai Ger­ma­niš­ky­je per­ka duo­ną, o ger­ma­niš­kie­čiai Skaist­kal­nė­je – ba­to­nus.

Ire­nos liu­di­ji­mas

Par­duo­tu­vėn už­su­ku­si ger­ma­niš­kie­tė Ire­na Val­tau­re džiau­gia­si: ir ji­nai iš Skaist­kal­nės na­mo grįž­ta su ba­to­nais. Sa­vai­tei už­teks. Skaist­kal­nė­je ji vi­są lai­ką per­ka ba­to­nus. Skaist­kal­nė­je ba­to­nai pi­ges­ni.

– Duo­ną per­ku tik Ger­ma­niš­ky­je. Man mėgs­ta­miau­sia bir­žie­tiš­ka tam­si "Šei­mi­nin­kės" duo­na. Šian­dien va­ka­re ir­gi į Skaist­kal­nės baž­ny­čią ne­šiu ir Šv. Ago­tos gar­bei pa­si­šven­tin­siu ke­lias rie­ku­tes lie­tu­viš­kos duo­nos, – kal­bė­jo Ire­na Val­tau­re.

Ire­na pa­si­da­li­jo liu­di­ji­mu iš sa­vo gy­ve­ni­mo. To­je vie­to­je, kur iš­ki­lo Ger­ma­niš­kio kop­ly­čia, anks­čiau sto­vė­jo par­duo­tu­vė. Ta par­duo­tu­vė de­gė. Su­bė­go daug žmo­nių. Tarp jų bu­vu­si ir Ire­na. Ug­nį bu­vo la­bai sun­ku su­tram­dy­ti.

– Kaž­kas iš vy­rų šūk­te­lė­jo: ar nie­kas ne­tu­ri Šv. Ago­tos duo­nos? Par­bė­gau na­mo, čiu­pau duo­ne­lę, at­ne­šiau ir me­čiau ją į ug­nį. Iš gais­ra­vie­tės į dan­gų pa­ki­lo ir že­myn nu­kri­to ug­nies stul­pas. Ir ug­nis už­ge­so. Ne­ži­nau, kaip paaiš­kin­ti – čia ste­buk­las ar su­ta­pi­mas. Gais­rą ge­si­no ir ug­nia­ge­siai, bet ko­dėl ug­nis už­ge­so bū­tent ta­da, kai į ją įme­čiau Šv. Ago­tos duo­ną? – klau­sia Ire­na Val­tau­re.

Šven­to­ji Ago­ta, ser­gėk mus nuo gais­rų...