Devyniolikmetis studentas Ignas: „Visi taškai kada nors susijungia“

Šeimos albumo nuotr.
Ignas devynioliktąjį gimtadienį sutiks gimtinėje.
Kai po aštuonių klasių baigimo keturiolikmetis Ignas Šakuro apsisprendė mokslus tęsti vienoje Kauno gimnazijoje, jo konkurentai moksliukai lengviau atsiduso. Juk iki tol rajoninėse moksleivių olimpiadose dalyvavęs Ignas to nenorėdamas daužė jų viltis apie pirmąsias vietas. Paskutiniais metais aštuntokas buvo tapęs net aštuonių olimpiadų nugalėtoju ir... tėvų padrąsintas, apsisprendė šturmuoti didmiesčio gimnaziją. Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTU) gimnazistas, tarptautinių olimpiadų prizininkas, baigęs gimnaziją, pasirinko studijas užsienyje. Ignas Šakuro, Edinburgo universiteto studentas, neatpažįstamai pasikeitęs – išaugęs, suvyriškėjęs, pakeitęs savo įvaizdį. Apie gyvenimo posūkius Igną kalbiname jo devynioliktojo gimtadienio išvakarėse.

Džiaugiesi, kad iš Biržų, dar nebaigęs dvylikos klasių, mokslų tęsti išvykai į Kauno technologijos universiteto gimnaziją? Baigęs gimnaziją pasirinkai užsienio universitetą? Kodėl?

Negaliu sakyti, kad savo sprendimu palikti gimtąjį miestą skundžiuosi, nes nesiskundžiu. Baigęs mokslus Kaune išvykau studijuoti į užsienį, jei tiksliau, į Edinburgo miestą, tačiau nesibodžiu grįžti ir namo. Šiais metais grįžęs tikėjausi grįžti ir į mokyklą ir ten pasidalinti savo svetur įgytomis žiniomis ir patirtimi su biržiečiais įvairių olimpiadų nugalėtojais. Gaila, kad ši koronaviruso epidemija mano planus kuriam laikui pristabdė.

Kodėl būtent šį universitetą pasirinkai? Kiek truks studijos?

Edinburgo universitetą pasirinkau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai aukšta studijų kokybė. Universitetas pasauliniuose reitinguose kasmet patenka į dvidešimtuką. Taip pat įtaką pasirinkimui darė mano susižavėjimas škotiška kultūra. Dar viena priežastis, dėl kurios pasirinkau būtent šį universitetą, buvo lanksti studijų programa, leidžianti įgyti dvigubą diplomą mano mėgiamose srityse: fizikoje ir chemijoje. Mokslai čia man labai patinka, todėl nuoširdžiai rekomenduoju ir mielai padedu įstoti kitiems, norintiems čia mokytis. Edinburge liko studijuoti dar 4 metai. Ten jau užsitikrinau ir vietą magistro diplomui gauti. Toliau studijas planuoju tęsti kitur, bet dar nesu apsisprendęs kur.

Kaip pasikeitė Tavo dienotvarkė studijuojant užsienyje?

Ko gero, pagrindinis pokytis dienotvarkėje, lyginant ją su ta, kurią turėjau gimnazijoje, yra jos neapibrėžtumas. Liko daug mažiau fiksuotų užsiėmimų, tokių kaip paskaitos ir darbai, tačiau bendras krūvis šiek tiek padidėjo, todėl tenka atsakingai planuotis.

Ar sunku buvo pritapti svečioje šalyje? Ar šiame universitete studijuoja daugiau lietuvių? Ar susitinkate, bendraujate?

Škotijos kraštas man buvo labai svetingas, todėl greitai ten pritapau. Dėl to, kad universitete daug studentų kone iš viso pasaulio. Susipažinau ne tik su vietine, škotiška, tačiau ir su daug kitų kultūrų. Aišku, sutikau ir studijuojančių lietuvių, su kai kuriais jau buvau pažįstamas dar nuo gimnazijos laikų. Susitikti su kitais lietuviais padeda universitete suburta lietuvių asociacija, periodiškai rengianti susitikimus. Bet ir be to pažįstamą kalbą išgirstu įvairiausiose vietose, turiu pažįstamų, ten atliekančių tyrimus, šokančių, dainuojančių, o nemažai ir tiesiog dirbančių vietinėse parduotuvėse.

Ignai, Tu studijuoji, dainuoji chore, skambini pianinu, groji gitara, akordeonu, muši būgnus, programuoji... Ar per tiek įvairiausių veiklų, siekių, savęs gyvenime „neišbarstysi“?

Save aš jau radau. Jaučiuosi užtikrintai. Žinau ką noriu veikti. Ir tikiu, kad visi taškai mano gyvenime kada nors susijungs.

Gal studijuodamas užsienyje suradai vėl kokių nors naujų pomėgių?

Viena iš įdomesnių mano gyvenimo Edinburge dalių kaip tik ir buvo mano naujas pomėgis: pramoginiai šokiai. Tik pradėjęs mokslus užklydau į pirmąsias pamokas ir po to netrukau susirasti sau partnerę ir pradėti varžytis. Su partnere pasisekė. Šiuo metu šoku su kita pirmo kurso studente iš Honkongo. Didžiausias pasiekimas – praėjusių metų pabaigoje savo kategorijoje laimėjome pirmą vietą nacionalinėse studentų varžybose Blakpulo mieste. Tai buvo pirmas kartas, kai Edinburgo universiteto atstovai aplenkė Kembridžo bei Oksfordo universitetus ir tapo laureatais.

Po kiek laiko sugrįžai į Nausėdžius, savo tėvų namus? Šios atostogos Tau... priverstinės?

Į gimtuosius Nausėdžius grįžau pora mėnesių anksčiau, nei planavau. Savo privalomąją izoliaciją prabuvau Biržų savivaldybės suteiktose patalpose. Manimi pasirūpinta buvo tikrai gerai, tokių sąlygų man pavydėjo mano draugai, panašiu metu izoliavęsi didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune. Laimė, karantinas mokslų nesustabdė, universiteto veikla greitai persikėlė į virtualią erdvę ir truks dar iki gegužės 20 dienos. Jeigu niekas nepasikeis, pas tėvus svečiuosiuosi iki kitų mokslo metų pradžios, iki rudens.

Ignai, Tu ne namisėda. Nuo mažų dienų vis sukiodavaisi įvairiuose Nausėdžių kaimo kultūriniuose renginiuose.Talkindavai mamai Irinai, kultūros darbuotojai. Surengėte ne vieną šeimyninį koncertą...

Taip, mėgstu prisidėti prie savo kaimo kultūrinio gyvenimo ir džiaugiuosi, kad galiu padėti mamai organizuoti renginius. Net iš Škotijos... Pavyzdžiui, šiais metais nuotoliniu būdu aktyviai prisidėjau prie respublikinio festivalio „Jorilija“, kuris vyko Nausėdžių kultūros namuose.

Artimieji dabar Tave lepina? Gal ir pats mėgsti šeimininkauti?

Užsienyje išbandžiau ir išmokau daug įvairiausių patiekalų receptų, tad per karantiną neretai palepinu šeimą naujais, įvairių skonių valgiais. Tik iš jų dar nepasirinkau mėgiamiausio.

O kokia didžiausia Tavo svajonė?

Nobelis.

Kaip šventi savo gimtadienius?

Savo gimtadienius ne itin mėgau ir ne itin švęsdavau, bet šiemet planuoju švęsti. Jeigu iki to laiko spės atšaukti karantiną...

Kelintas gimtadienis laukia?

Devynioliktas.

Kas Tave suerzina greičiausiai?

Mane suerzinti tikrai nėra lengva. Ko gero, išimtis būtų bandymas mane ne laiku pažadinti. Mano ir miego ypatingi santykiai, todėl nemėgstu, kai mus bando išskirti.

Kokios muzikos klausaisi? Kokias knygas dabar skaitai?

Įprastai stengiuosi ieškoti vis naujų muzikos stilių, knygų žanrų. Bet karantino proga nusprendžiau grįžti prie jau žinomų ir seniau pažįstamų. Pasirodo, net ir daugelį kartų girdėtose mažiau žinomose Kernagio dainose po pertraukos klausydamas gali vėl rasti kažką naujo. Be jo, mano aplinkoje dažnai skamba vėlyvoji David Bowie kūryba, legendinio rusų bardo Vladimiro Vysockio dainos ir šiek tiek nepritampanti Rammstein ir Lindemann grupių muzika. Pastarajai esu išties truputį dėkingas, nes jos paskatino pradėti lankytis „Devilstone“ festivalyje, domėtis naujomis kultūromis ir plėsti akiratį. O dėl knygų, dabar ieškau tų, kurios buvo mažiau, ar visai nepaliestos lietuvių kalbos egzamino programos. Šiuo metu tai viduramžių Europos literatūra (dabar skaitau „Dekameroną“) ir rusų rašytojai.

Tarptautinių olimpiadų prizininkas. Kas įspūdingiausia iš tų „olimpinių“ kelionių po platų pasaulį?

Tikrai dalyvauti šen bei ten teko. Didžiausią įspūdį paliko toliausiai nuo Lietuvos vykusios olimpiados, Pietų Korėjoje ir Indonezijoje, Balio saloje. Abi buvo kardinaliai skirtingos, abi leido pamatyti labai skirtingas nuo europietiškosios kultūras. Ir nors viena buvo gerokai labiau išsivysčiusi, kita gerokai mažiau, nei Lietuva, abi turėjo savito žavesio.

Koks jausmas užkopus ant garbės pakylos laukiant apdovanojimo?

Nieko įspūdingo. Tikrai nesureikšminu to momento. Man lipimas ant pakylos viena neįdomiausių bet kokių varžybų ar olimpiadų dalis.

Niekados nebandei užtraukti dūmo? Biržietiško alaus ragavęs?

Įprastomis sąlygomis – ne, tačiau visai netoli manęs, kaimynystėje gyvena Valdas Vižinis, darantis ko gero patį geriausią naminį alų Lietuvoje, todėl būtų gėda likti jo neparagavus (visas alus – griežtai nealkoholinis).

Pakeitei savo įvaizdį?..

Kažką jau radau... Prieš kelerius metus kraštiečio Jono Meko įkvėptas pamėgau vieną atributą. Skrybėlę. Šiais metais, įkvėptas savo pasibuvimo Škotijoje pamėgau jų tautinį rūbą – kiltą. Galbūt ir jis man prigis...

Ko palinkėtum Biržų krašto mokytojams, jaunimui?

Per pastaruosius penkerius metus man teko pabuvoti daugelyje pamokų, kurias vedė mokytojai ne tik iš KTU gimnazijos, bet ir iš jėzuitų, licėjaus ir daugelio kitų mokyklų ir šiuo metu vieni mano geriausių ir mėgstamiausių mokytojų vis dar yra kai kurie mokytojai, kuriuos sutikau tuometinėje Biržų „Aušros“ vidurinėje mokykloje. Palinkėčiau, kad jie savo šviesiu pavyzdžiu paskatintų jaunimą rinktis mokytojo profesiją ir kad daugiau jaunų mokytojų sugrįžtų į Biržų mokyklas. Na, o kolegoms, bendraamžiams, galiu viso labo linkėti to paties, ko ir sau: nepramiegoti.

...Nobelio...

Kalbėjosi Regina VAIČEKONIENĖ

Susijusios naujienos