Naujausios
„Užsirašiau į skrebus“
Visgi kiekvienas partizanas, kaip ir kiekvienas stribas, ar skrebas, kaip mūsų krašte vadindavo, turėjo savo gyvenimo, likimo istoriją. Daugelio jų jau niekada nesužinosime, tik iš daugybės išklausytų prisiminimų, pasakojimų galima ne tik susidaryti bendrą pokario vaizdą, bet ir suprasti atskirų kraštiečių elgesį, net ir tų, kurie nuėjo tarnauti okupantams. Mano mama, eidama lankyti artimųjų kapų, užsukdavo sukalbėti poterių ir ant stribų kapų – čia gulėjo ir jos buvę pažįstami. Prisimenu pasakojimą apie vieną mamos buvusį klasioką, draugą, nuoširdžiai tikintį kataliką, kurį nelauktai 1945 metų pavasarį pamatė su šautuvu būrelyje tarp Pabiržės skrebų traukiantį link Užubalių. „Zeniau, ką tu darai?” – išsprūdo mamai. Tas paaiškino” “ Pati žinai, mano motina ant patalo, prižiūrėti nėra daugiau kam, su Rėne rudeniop nutarėm susišliūbavoti. Į mišką eiti negaliu, o dar atėjo šaukimas į rusų kariuomenę, tai vakar ir užsirašiau į skrebus. Miške daug savų, padėsiu, kaip galėsiu – mane žinai”. Kitą rytą mama pamatė nuo Užubalių pusės keletą lėtai traukiančių “padvadų”, iš vieno vežimo kyšojo nusvirusi ranka. Pažino – Zenius. Tai viena iš daugybės istorijų – kas atrinks, kas įvertins... Ši ir daugelis kitų istorijų verčia ne tik remtis istorine faktine medžiaga, bet ir pastelkti į pagalbą šiek tiek kūrybinės fantazijos, nors to meto tiesa dažnai lenkia, bet kokią dabarties išmonę.
1945 metų rugpjūtį po Pabiržės apylinkes pasklido žinia – skrebyno rūsyje nusižudė jauna moteris iš Dilių kaimo, namie palikusi trejų metų dukrelę. Liucija Jablonskienė – tyli, gan uždaro būdo, iš didelės neturtingos šeimos kilusi namų šeimininkė, iki tol niekam neužkliuvusi. Vienintelė jos bėda – vyras Petras išėjo į mišką. Ką iškentėjo, ką išgyveno pėsčia keletą kilometrų atvaryta įremtu šautuvu į nugarą, apdaužyta ir nakčiai įmesta į rūsį – niekas dabar nebesužinos; visą tiesą ji nusinešė su savimi. Tokie dalykai dėjosi visame krašte – jauna mergina iš kito Biržų kaimo, Kutelių, Vilniaus KGB rūsyje maždaug tuo pačiu metu rašė paskutinį savo atsisveikinimo laišką. Joana Grigaliūnaitė, perėjusi lagerius ir tremtis, išgyveno, grįžo į Lietuvą, tačiau savyje nužudė talentingos poetės dvasią. Jos laiško ištraukas publikuosime vėliau. Dabar pradedu novelių ciklą, iš karto įspėdamas – tai abstrakti mūsų krašto istorinė tiesa, nieko neturinti bendro su konkrečiais asmenimis.
1945 metai. MONIKA
... Tamsoje, ant drėgnos aslos gulinti Monika bandė atsikelti, tačiau sugebėjo vos pasiremdama rankomis atsisėsti. Pradėjo prisiminti, kas nutiko, suprato, kur yra. Kartu su mintimis radosi ir klaiki baimė, surikiavus mintis, kūnu nubėgo šaltas drebulys: ją atvarė čia, kad ji išduotų savo vyrą Stasį. Gal kas įskundė, jog kiekvieną savaitgalį, pavakare, ji su ryšuliu skuba link durpyno krūmokšnių, kur jos laukdavo Stasys. Tokia rami vieta, aplinkui gyvena savi žmonės, niekas čia mums nenutiks – sakydavo jis. Sunkiai, bet Monika suvokė – šiandien šeštadienis, Stasys jos lauks...
Kai Moniką atvarė
Kai Moniką atvarė į skrebų būstinę kažkoks uniformuotas rusas, padedant vertėjui, paklausinėjo, kas tokia, kur jos vyras, kada paskutinį kartą matė. Ji aiškino, kad nieko nežinanti, dirba namie, augina dukrą, vyro nuo praeitos žiemos nematė. Rusas netrukus išėjo, pradėjo tardyti du skrebai, mušė, vienas stipriai pastūmė ir ji trenkė galvą lyg į stalo kraštą ir viskas dingo iš sąmonės. Prisiminė tik tiek, kad vienas skrebas pasakė: „Nu, rytoj atvažiuos tie, kurie moka klausinėti, išklosi viską apie savo banditą ir jo draugelius“. „Ką jie su manimi darys?“ – bandė spėti Monika. Kaimynų Vacius, čia pabuvęs, grįžo namo pusiau išprotėjęs, rankos nebevaldydamas. Vaikinas niekuo nusikaltęs nebuvo, dėl silpnos sveikatos iš namų retai išeidavo. „Kas bus, jei ir aš išprotėsiu? Mane kankins, subjauros, išsityčios ir aš neiškentusi parodysiu, kur su Stasiu susitinkame, kur jo draugų bunkeris. Tada ir jį, kaip kitus, nušautą čia miestelyje prie bažnyčios numes. Kalta dėl to būsiu aš. Gal išlaikysiu, gal jie nežino, kad Stasys miške? O jeigu mano mažajai Onytei ką padarys? Ar maža mačiau ką Biržuose kalėjime su žmonėmis daro – Šačiuko tikra sesuo neatpažino.“
Nesuprantama jėga pakėlė Moniką nuo aslos ir ji pradėjo eiti pasieniais, rankomis prisilaikydama už negrabiai sumūrytų rūsio akmenų. Viešpatie, gal jau rytas? Gal jie tuoj ateis? Tarsi maldai Monika pakėlė rankas ir užčiuopė kažin kokią geležį, matyt įmūrytą rakandams sukabinti. Staiga pasidarė ramu ir gera. Dingo baimė ir skausmas. „Dieve, aš galiu nusikalsti padėdama atimti daugeliui artimų ir mylimų žmonių, todėl pasirenku amžiną nuodėmę tik už save“. Ji lengvai, tarsi savo kambarėlyje, nusimovė kaproninę kojinę, pririšo prie geležies. „Atleisk, Viešpatie, negi mes kalti“, – teištarė.
Paryčiais, atrakinęs rūsio duris, skrebas Liaukminas nusišiepė, pamatęs, jog moteris klūpo, keistai nulenkusi galvą. „Kelkis, dar sočiai čia galėsi prisipoteriauti. Priėjęs arčiau, geriau įsižiūrėjęs, subliovė – „Čionai, pasikorė, gyvatė“.
1996 metai. VACYS
Senoji, apėjusi savo negausų ūkį, truputį užkandusi, atsisėdo prie virtuvės lango kasdienei maldai. Prieš atversdama senovinę dar savo močiutės laikų maldaknygę, pasvarstė, ar nereikėtų nueiti iki kaimyno Vaciuko. Pažįstama, kurios dukra dirba „greitojoje“, sakė, jog tas nebeilgai šio gyvenimo kryželį neš. Žinia, jau nebejaunas, o ir kaip dauguma kaimo vyrų, sunkiai dirbo, be saiko gėrė. Keistas buvo tas Vacys. Stipraus ūkininko sūnus po karo skribu pasidarė, nors neilgai juo buvo, daug kam padėjo ir staiga dingo iš šio krašto. Prapuolė beveik metams, grįžęs kolchozo vežiku tapo, be galo mylėjo arklius, su jais ir tekalbėdavo, o šiaip visą laiką švilpiniaudavo tik jam žinomas melodijas. Šiaip paslaugus ir malonus buvo, ir pati dažnai tai prie daržinės, tai sode rasdavo miltų maišelį ar burokų krūvelę iš po nakties. Tada tai buvo didelė pagalba gyvuliukams išlaikyti. Kitiems padėdamas, sau nieko netaupė, turto nekaupė, gyveno su ta diena.
Senajai bedėliojant mintis apie tuos nelemtus laikus, į kiemą įriedėjo „greitosios“ automobilis, iš jos mitriai išsirito kaimynės dukra, paglostė Margį ir įlėkusi vidun paliepė: „Greičiau renkis, Vacys tavęs reikalauja. Į ligoninę važiuoti nenori, gal ir nebeapsimoka. Genė kunigo išvažiavo... Paskubėk, mes ne taksi.“
Po keliolikos minučių Senoji išlipo prie senos Trakimų gryčios. Įėjo į Vaciaus kambarį, pastatė ant stalo žvakę, kurią atsivežė, tada palietė kaimyno petį – „Na, sveiks, Vaciuk“. Tas neatsilabino, net galvos nepakėlė, tik parodė ranka į dar senojo Trakimo padirbtą krėslą ir tyliai, bet labai aiškiai, ištarė: „Sėskis ir klausyk. Aš skubėsiu kalbėti – mažai man laiko liko. Nieko neklausinėk, viską dėkis širdin, nes protas tokių dalykų nesuvokia, o jausmo širdyje ir sunkiausias akmuo sutrinti negali. Mes, galima sakyti, kartu užaugome, vienas kito vargus pažinome, padėjome vienas kitam. Dabar, ką išgirsi, suprasi, kad artimas žmogus gali pasirodyti svetimesnis už visiškai nepažįstamą, kad daugeliui Dievas žmogišką pavidalą suteikia, o iš tikrųjų jame baisus nelabasis gyvena“...
Tęsinys kitame numeryje.
Rašinys parašytas pagal projektą „Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai.“
