Biržiečiai pamėgo naujas sveikatinimo procedūras

Bai­gė­te ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­jas. Kuo ši me­di­ci­nos moks­lo sri­tis Jus pa­trau­kė?

Vi­sa­da do­mė­jau­si svei­ka­ti­ni­mo pro­ce­dū­ro­mis. Kai bu­vau ma­ža, tu­rė­jau nu­ga­ros pro­ble­mų, tad sa­na­to­ri­jo­je te­ko pra­leis­ti ke­tu­rias va­sa­ras. Jau ta­da ste­bė­da­vau ki­ne­zi­te­ra­piau­tes, man jų dar­bas at­ro­dė la­bai įdo­mus ir kaž­ko­dėl la­bai trau­kė... O mo­kyk­lo­je, ar­tė­jant abi­tū­rai, vyk­da­vo spe­cia­lios kon­sul­ta­ci­jos apie tai, kur stu­di­juo­ti, jos man ir pa­dė­jo ap­si­spręs­ti, kuo no­riu tap­ti. Įs­to­jau į mo­ka­mas ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­jas Šiau­lių vals­ty­bi­nė­je ko­le­gi­jo­je. Moks­las bu­vo prie šir­dies, sten­giau­si ir do­mė­jau­si vis­kuo, kas su šia spe­cia­ly­be su­si­ję, tad ne­bu­vo sun­ku pe­rei­ti į vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mą vie­tą. Pro­fe­si­jos pa­si­rin­ki­mą įta­ko­jo ir vai­kys­tė­je iš­girs­tas pa­ta­ri­mas iš ma­no gy­dy­to­jo, kad jei no­riu su­stip­rin­ti sa­vo nu­ga­rą, tu­riu mankš­tin­tis vi­są gy­ve­ni­mą. Ki­ne­zi­te­ra­pi­ja – tai gy­dy­mas ju­de­siu, pa­ma­niau: mankš­tin­da­ma­si pa­ti ga­lė­čiau pa­dė­ti ir ki­tiems. Taip ir pa­ni­rau į šią sri­tį.

Ką vei­kė­te bai­gu­si stu­di­jas?

Po stu­di­jų įsi­dar­bi­nau vie­šo­jo­je įstai­go­je ,,No­jaus arka‘‘, ku­rio­je sėk­min­gai tre­jus me­tus ve­džiau ki­ne­zi­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus vai­kams ir suau­gu­siems. Mankš­tos la­bai pa­ti­ko vai­kams. Tai ma­ne ska­ti­no į pro­gra­mą įtrauk­ti kaž­ką nau­jo, kas pa­keis­tų gal ki­tiems jau ir pa­bo­du­sius ,,sausus‘‘ pra­ti­mus. Pra­dė­jau do­mė­tis jo­ga ir po ku­rio lai­ko ji jau at­si­ra­do ma­no ve­da­muo­se už­siė­mi­muo­se. Vai­kai grei­tai įsi­trau­kė: ne­ju­čia vie­ni su ki­tais var­žy­da­vo­si, kas ge­riau su­telks dė­me­sį ir at­liks pra­ti­mą. Bu­vo sma­gu...

Bet..?

Lau­kiau­si, tad dar­bą ku­riam lai­kui te­ko pa­lik­ti. Išė­ju­si nėš­tu­mo ir gim­dy­mo ato­sto­gų, vis gal­vo­jau, kad per tą lai­ką rei­kia iš­mok­ti kaž­ką nau­jo...

Ta­da ir at­ra­do­te bū­dą mankš­tin­tis įdo­miau?

Vis nar­šy­da­vau in­ter­ne­te, ieš­ko­jau ki­to­kių, su svei­ka­ti­ni­mo pro­ce­dū­ro­mis su­si­ju­sių už­siė­mi­mų. At­ra­dau oro jo­gą. Ją man tar­si kaž­kas at­siun­tė iš aukš­čiau... Šie už­siė­mi­mai Lie­tu­vo­je dar nau­ji, mo­ky­to­jų ma­žai. O mo­ky­mai vyks­ta tik kar­tą per me­tus. Pa­si­do­mė­ju­si su­pra­tau, kad į pa­sku­ti­nius mo­ky­mo kur­sus pa­vė­la­vau, o ki­ti - dar ne­grei­tai... La­bai no­rė­jau iš­mok­ti oro jo­gos, tad iš­drį­sau pa­pra­šy­ti mo­ky­to­jos, kad su­bur­tų gru­pę anks­čiau. Ir ji su­ti­ko!

O kas tai yra – oro jo­ga?

Tai mankš­ta ore su spe­cia­lio­mis juos­to­mis. Tre­ni­ruo­čių me­tu yra su­jun­gia­mi ne tik jo­gos, bet ir ak­ro­ba­ti­kos, pi­la­te­so, ki­ne­zi­te­ra­pi­jos pra­ti­mai, ju­da vi­sas kū­nas. Mankš­ti­nan­tis ore jau­čia­ma, kaip dir­ba rau­me­nys juos­mens, nu­ga­ros ir ga­lū­nių sri­ty­se.

Bai­gė­te oro jo­gos mo­ky­to­jų kur­sus, bet vis tiek ne­nu­ri­mo­te...

O ta­da su­si­do­mė­jau drus­kų kam­ba­riu. Kar­tą su su­ža­dė­ti­niu ap­si­lan­kė­me vie­na­me SPA, ten ha­lo­te­ra­pi­jos sean­sas ma­ne ir su­ža­vė­jo. Kai pa­siū­liau Ed­vi­nui įreng­ti to­kį kam­ba­rį Bir­žuo­se, jis tik nu­si­juo­kė, bet ma­nęs ta min­tis taip ir neap­lei­do, vis pa­sva­jo­da­vau... Ži­no­ma, vis­kas at­ro­dė neį­gy­ven­di­na­ma, juk drus­kų kam­ba­rio įren­gi­mas yra la­bai bran­gus ir su­dė­tin­gas.

Ir vis dėl­to, tas no­ras vir­to rea­ly­be?

Su­ži­no­jo­me apie Užim­tu­mo tar­ny­bos fi­nan­suo­ja­mą pro­jek­tą „Būk vers­lus“, pa­gal ku­rį žmo­nėms iki 29 me­tų am­žiaus, no­rin­tiems su­kur­ti sa­vo vers­lą, yra ski­ria­ma lė­šų prie­mo­nių įsi­gi­ji­mui. Pra­dė­jo­me rim­tai apie tai gal­vo­ti. Ga­vo­me da­li­nę pa­ra­mą, mums fi­nan­sa­vo prie­mo­nių įsi­gi­ji­mą, bet su są­ly­ga – ma­žiau­siai tre­jus me­tus tu­ri­me iš­lai­ky­ti dar­bo vie­tą. Vi­sa ki­ta pa­si­da­rė­me ir įsi­gi­jo­me sa­vo lė­šo­mis. Pas­ta­tą maž­daug per me­tus pa­sta­tė ir įren­gė su­ža­dė­ti­nis Ed­vi­nas su sa­vo tė­čiu Do­na­tu. Džiu­gu, kad Bir­žų Užim­tu­mo tar­ny­bos dar­buo­to­jos la­bai ma­lo­niai mus priė­mė ir nuo­šir­džiai pa­gel­bė­jo vi­sais klau­si­mais.

Kaip at­ro­do drus­kų kam­ba­rys? Ar jį sun­ku įreng­ti?

Mū­sų drus­kų kam­ba­rio sie­nos ir lu­bos yra pa­deng­tos drus­ka, yra aš­tuo­nios sė­di­mos vie­tos, te­le­vi­zo­rius, spe­cia­lios švie­sos. Vi­sur bal­ta, jau­ku ir šil­ta. Ki­tuo­se drus­kų kam­ba­riuo­se grin­dys ir­gi bū­na pa­deng­tos drus­ka, mes to at­si­sa­kė­me. Drus­kų kam­ba­rį mums pa­ruo­šė spe­cia­li įmo­nė, už­sii­man­ti šia veik­la: dir­bo ke­lias die­nas, taip pat ma­ne ap­mo­kė tech­ni­nių da­ly­kų. Be­je, drus­kų kam­ba­rį ga­li tu­rė­ti tik me­di­ci­nos moks­lus bai­gę žmo­nės.

Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip vyks­ta ha­lo­te­ra­pi­jos sean­sas?

Ha­lo­te­ra­pi­ja – tai fi­zi­nės ge­ro­vės už­tik­ri­ni­mo me­to­das, su­kur­tas nau­do­jant drus­kų ka­syk­lų orą ati­tin­kan­tį dirb­ti­nį mik­rok­li­ma­tą. Sean­so me­tu per spe­cia­lias an­gas į pa­tal­pą pu­čia­mas sau­sas drus­kos ae­ro­zo­lis. Smul­kio­sios drus­kos da­le­lės pa­ten­ka į mū­sų kvė­pa­vi­mo ta­kus ir juos va­lo. Vie­no sean­so me­tu ha­lo­te­ra­pi­ja ga­li mė­gau­tis aš­tuo­ni žmo­nės – kam­ba­ry­je aš­tuo­ni pa­to­gūs krės­lai. Suau­gu­sie­ji mė­gau­ja­si at­pa­lai­duo­jan­čia mu­zi­ka, o vai­kams ro­do­mi ani­ma­ci­niai fil­mu­kai. Kar­tais po sean­so ten­ka pa­ža­din­ti sal­džiai už­mi­gu­sius... Ma­žuo­sius tu­ri ly­dė­ti suau­gęs as­muo. Vie­nas sean­sas suau­gu­siems trun­ka 40 mi­nu­čių, vai­kams – 30. Yra ir de­šim­ties mi­nu­čių pro­gra­ma, ku­rios po­vei­kis pri­lygs­ta vi­sos die­nos pa­si­vaikš­čio­ji­mui jū­ros pa­kran­te.

O koks yra ha­lo­te­ra­pi­jos po­vei­kis?

Pag­rin­di­nė ha­lo­te­ra­pi­jos pa­skir­tis – iš­va­ly­ti kvė­pa­vi­mo ta­kus nuo už­terš­tu­mo. Sean­sai re­ko­men­duo­ja­mi tiems, ku­rie tu­ri pro­ble­mų, su­si­ju­sių su kvė­pa­vi­mo ta­kais, jei per­si­rgus bron­chi­tą, dar il­gai ka­muo­ja ko­su­lys. Ha­lo­te­ra­pi­ja pa­leng­vi­na kvė­pa­vi­mą ser­gan­tiems ast­ma, taip pat tu­rin­tiems pro­ble­miš­ką odą, žvy­ne­li­nę ar aler­gi­jas, ku­rios paū­mė­ja pa­va­sa­rį. Nuo­sek­lus ap­si­lan­ky­mas drus­kų kam­ba­ry­je nau­din­gas vi­siems žmo­nėms, ku­rie no­ri su­stip­rin­ti imu­ni­te­tą.

Kiek rei­kia sean­sų, kad žmo­gus pa­jus­tų pa­ge­rė­ji­mą?

Prik­lau­so nuo tiks­lo: jei­gu imu­ni­te­tui stip­rin­ti – už­ten­ka de­šimt ha­lo­te­ra­pi­jos sean­sų, o jei žmo­gus atei­na dėl tam tik­rų li­gų ar pro­ble­mų, pri­rei­kia 15–20. Kur­są ga­li­ma kar­to­ti 2–3 kar­tus per me­tus.

Lan­ky­to­jų Jū­sų drus­kų kam­ba­ry­je ne­trūks­ta. Va­di­na­si, žmo­nėms pa­tin­ka?

Žmo­nių tik­rai ne­ma­žai. Iš pra­džių atei­da­vo dau­giau suau­gu­sių­jų, o da­bar at­virkš­čiai - ma­my­tės su ma­žy­liais. Prieš Ka­lė­das par­da­vė­me ne­ma­žai do­va­nų ku­po­nų: vai­kai do­va­no­jo tė­ve­liams, se­ne­liams, vy­rai – žmo­noms. Ma­lo­nu, kai mo­te­rys, iš vy­ro ga­vę do­va­nų ku­po­ną ha­lo­te­ra­pi­jos sean­sams, pa­skui pa­do­va­no­ja to­kius pa­čius ir jiems, kad ga­lė­tų svei­ka­tin­tis kar­tu. Žmo­nės daž­niau­siai per­ka sean­sų pa­ke­tą. Per tą lai­ką pri­pran­tu prie tų pa­čių vei­dų, su­si­pa­žįs­ta­me... Nes­pė­ju nė pa­ste­bė­ti, kad jų kur­sas jau bai­gė­si ir atei­na nau­ji...

O kaip vai­kai iš­sė­di ra­mūs vi­są sean­są?

Vai­kams pa­tin­ka. Bū­na, kad la­bai su­si­drau­gau­ja, nes drus­kų kam­ba­ry­je lan­ko­si tuo pa­čiu me­tu. Pa­tys ma­žiau­sie­ji sė­di ma­my­tei ar tė­ve­liui ant ke­lių ir žiū­ri fil­mu­ką, gal­būt tas jų dė­me­sį ir pri­kaus­to, o švie­se­lės ir ra­mi­nan­ti ap­lin­ka nu­tei­kia tei­gia­mai. Dar ne­pa­si­tai­kė, kad kaž­kas išei­tų anks­čiau pa­bai­gos. Ne­dar­bo die­no­mis pa­si­le­pi­na­me svei­ka­ti­ni­mo­si pro­ce­dū­ro­mis ir su šei­mos na­riais. Mū­sų dve­jų su pu­se me­tu­kų sū­ne­liui Ama­dė­jui tas pus­va­lan­dis drus­kų kam­ba­ry­je taip pat ne­prailgs­ta.

O kaip oro jo­gos už­siė­mi­mai? Ar ha­lo­te­ra­pi­ja jų ne­nu­run­gė?

Oro jo­gos už­siė­mi­mai pra­dė­jo vyk­ti šiek tiek anks­čiau ne­gu bu­vo įreng­tas drus­kų kam­ba­rys. Žmo­nės tre­ni­ruo­tė­mis do­mi­si iki šiol, ypač ak­ty­vios mer­gi­nos. Tie, ku­rie mankš­tas ore lan­kė nuo pra­džių, lan­ko ir da­bar. Pas­te­bė­jau, kad bir­žie­čiai vi­sa­da lin­kę iš­ban­dy­ti tai, kas tik nau­jo at­si­ran­da mies­te.

Sus­pė­ja­te ves­ti mankš­tas ir prii­mi­nė­ti žmo­nes į drus­kų kam­ba­rį?

Sten­giuo­si su­si­dė­lio­ti gra­fi­ką taip, kad pa­da­lin­čiau lai­ką oro jo­gos už­siė­mi­mams ir ha­lo­te­ra­pi­jai, ku­rią rei­kia pri­žiū­rė­ti. Kol kas su­spė­ju. Pra­de­du dirb­ti vė­liau, bet bai­giu vė­lai va­ka­re, nes dau­gu­ma žmo­nių yra lais­vi tik va­ka­rais, po dar­bo. Ne­si­no­ri, kad lai­kas ap­ri­bo­tų jų ga­li­my­bes.

Ar ga­li­te pa­sa­ky­ti, kad jau vi­sos Jū­sų idė­jos įgy­ven­din­tos?

Tik­rai dar ne. Gal­vo­ju va­sa­rą reng­ti ke­lių va­lan­dų mi­ni sto­vyk­lė­les vai­kams: va­lan­dą ga­lė­tu­me pra­leis­ti lau­ke, juk sta­dio­nas vi­sai ša­lia, tuo­met mankš­ta vi­du­je ir ta­da te­ra­pi­ja drus­kų kam­ba­ry­je. Ma­nau, bū­tų ge­rai ir tė­ve­liams, ku­rie ga­lė­tų pa­lik­ti jau sa­va­ran­kiš­kas at­ža­las, ir ga­li­my­bė pa­tiems vai­kams tu­ri­nin­gai pra­leis­ti lai­ką. Idė­jų yra vi­sa­da, tad ne­si­no­ri ap­si­ri­bo­ti tuo, ką jau tu­ri­me.