Naujausios
Po dviejų, trijų parų budėjimo grįždavome į namus išsimaudyti, persirengti, įsidėdavome maisto, medikamentų, baterijų radijo aparatams, kurie buvo pagrindinis informacijos tiekimo šaltinis. Didžiausia pagarba tuo metu dirbusiems Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistams. Pasirodydavau ir darbovietėje, viršininkai žinojo mano nebuvimo darbe priežastis. Dirbau didelėje gamykloje, pažįstami užkalbindavo: „Matėm tave „Vreme“ žinių laidoje Aukščiausios Tarybos (AT) rūmų lange su dujokauke per petį.
Eilinį kartą po budėjimo skubėjau pėsčiomis į Ukmergės gatvę, ten pakilus į kalną buvo labai lengva susistabdyti pakeleivingą mašiną į Panevėžį. Jau būdamas prie Pedagoginio instituto išgirdau V. Landsbergio balsą, kad užimami Spaudos rūmai ir kvietimą, kad kuo daugiau žmonių vyktų ten. Kai pusiau bėgte atsiradau prie rūmų pagrindinio įėjimo, aplinkiniai pasakė, kad viduje jau svetimi kariškiai. Matau tankas vikšrais besisukiodamas drasko žalią veją, pabūklo vamzdį nukreipdamas tai į žmones, tai į šoną. Išrikiuota apie 40 jaunų, tikriausiai šauktinių kareivėlių, už jų šarvuočiai. Pavažiavęs į šoną tankas iššauna, tuoj per žmones ateina žinia, kad šauta tuščiu sviediniu. Žmonės nesiskirsto. Jų daugėja, skanduoja “okupantai lauk”, “fašistai”, ”važiuokite namo”, ”Lietuva bus laisva”. Matau kareivėlių veidai pabalę, kitų išraudę, įsitempę, kai kurių pirštai ant automatų nuleistukų (gaidukų). Vienas tikriausiai nuo susikaupusios įtampos be komandos iššauna, jo automato vamzdis buvo nukreiptas į šoną nuo minios. Priėjęs karininkas, kažką jam sako, pagal veido išraiška matyti, labai išsigandęs. Žmonės toliau dar intensyviau, skanduoja.
Toliau skaitykite elektroninėje laikraščio versijoje (PDF 3 Eur/mėn.) http://old.skrastas.lt/subscription2/form.php?paper_type=E
