ATMINTI. PAŽINTI. SEKTI

„Mums at­ro­dė, kad Ma­mer­tas ir Bro­nius tu­rės bū­ti mū­sų kar­tos aka­de­mi­nis už­nu­ga­ris ir sky­das prieš ga­li­mus ant­puo­lius. O jų ne­te­kus, mes taip ir pa­li­ko­me naš­lai­čiai, tiek vy­res­nių­jų, tiek jau­nes­nių­jų li­te­ra­tū­ro­lo­gų stu­di­ji­niu-aka­de­mi­niu po­žiū­riu be­veik ne­lies­ti...“                                                      Ka­zys Bra­dū­nas

Pa­sak bu­vu­sio bir­žie­čio li­te­ra­tū­ro­lo­go Vir­gi­ni­jaus Ga­si­liū­no, Pir­mo­sios Lie­tu­vos (tar­pu­ka­rio) lai­ko­tar­pio jau­nuo­liai be­si­mo­kę Bir­žų, vie­no­je ge­riau­sių to me­to Lie­tu­vo­je, gim­na­zi­jo­je, vė­liau ge­riau­siuo­se uni­ver­si­te­tuo­se, ne­bu­vo pa­sy­vūs sa­vo ša­lies gy­ve­ni­mo ste­bė­to­jai. Bū­da­mi dar la­bai jau­ni, 19-25 me­tų, drą­siai kū­rė gim­to­sios ša­lies kul­tū­rą, gi­li­no­si į is­to­ri­ją, fi­lo­so­fi­ją, pa­žan­gią eko­no­mi­ką, tu­rė­jo tiks­lą kil­ti ir kel­ti Lie­tu­vą, vi­są at­nau­jin­ti su Die­vo pa­gal­ba. Dau­gu­ma jų bu­vo nuo­šir­džiai ti­kin­tys. Ka­zi­mie­ras Va­si­liaus­kas, Bro­nius Kri­vic­kas, Ma­mer­tas Ind­ri­liū­nas – tai ir šian­dien su pa­gar­ba mi­ni­mos as­me­ny­bės. To­dėl ma­žiau­siai ką ga­li­me pa­da­ry­ti, tai pa­gerb­ti šių kraš­tie­čių at­mi­ni­mą gi­li­nan­tis į jų kū­ry­bą, ap­mąs­tant jų nu­veik­tų dar­bų pra­smę, jų pa­si­šven­ti­mo Tė­vy­nei įta­ką mū­sų pa­čių lem­tin­giems spren­di­mams. Tu­ri­me pa­vyz­džius, o ar no­ri­me, ar ge­ba­me sek­ti? Te­bū­na tai sie­kia­my­bė!

M. Ind­ri­liū­nas – žva­lus, la­bai ga­bus Va­bal­nin­ko kraš­to vai­kas, itin re­to at­sa­kin­gu­mo, anks­ty­vos bran­dos Bir­žų An­ta­no Sme­to­nos vals­ty­bi­nės gim­na­zi­jos mo­ki­nys, im­lus, li­te­ra­tū­rai ir kal­boms pa­si­šven­tęs, per­spek­ty­vus Vy­tau­to Di­džio­jo ir Vil­niaus uni­ver­si­te­tų stu­den­tas, tvir­tas Lie­tu­vos pa­si­prie­ši­ni­mo są­jū­džio par­ti­za­nas, ne­do­va­no­ti­nai anks­ti žu­vęs sū­nus, bro­lis, drau­gas.

Sau­sio 28 die­ną mi­nė­si­me šio iš­ki­laus kraš­tie­čio 100-asias gi­mi­mo me­ti­nes. Pro­fe­so­rius Po­vi­las Gai­de­lis straips­ny­je „Did­vy­riai ne­mirš­ta“ (http://www.llks.lt/pdf2/Gaidelis%20-%20apie%20Indriliuna.pdf ) ra­šo, kad „Ma­mer­tas Ind­ri­liū­nas bu­vo vi­sa­da ty­lus, už­da­ras, su­si­mąs­tęs ro­man­ti­kas. Jis pui­kiai iš­ma­nė lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros teo­ri­ją. Ieš­ko­jo eg­zis­ten­ci­nės pra­smės ne tik li­te­ra­tū­ro­je, bet ir me­ne. „Išei­ti į miš­ką“ M. Ind­ri­liū­nas su­vo­kė kaip sa­vo kar­tos iš­šū­kį, kaip Die­vo iš­ban­dy­mą, skir­tą jo kar­tai, kaip es­mi­nį gy­ve­ni­mo ver­ty­bių pa­tik­ri­ni­mą. Nors ka­ras vi­sai ne­si­de­ri­no su jo hu­ma­ni­ta­ri­ne ir ro­man­ti­ne pri­gim­ti­mi.“

Bir­žų r. sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­ji bib­lio­te­ka šie­met vyk­do tęs­ti­nį pro­jek­tą „Mū­zos ir gink­lo bro­liai: at­min­tis gy­va“, ku­rį fi­nan­suo­ja Lie­tu­vos Kul­tū­ros ta­ry­ba ir Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. Pro­jek­tas skir­tas ra­šy­to­jui, par­ti­za­nui M. Ind­ri­liū­nui pri­si­min­ti, pa­žin­ti, pa­gerb­ti. Tuo pa­čiu bus kur kas pla­čiau, ati­džiau gi­li­na­ma­si į ra­šy­to­jų, re­zis­ten­ci­nės ko­vos da­ly­vių kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je.

Pir­mo­ji pro­jek­ti­nė veik­la – jau sau­sio 31 die­ną. Tą die­ną bib­lio­te­ka kvie­čia į kon­fe­ren­ci­ją „Mū­zos ir gink­lo bro­liai: at­min­tis gy­va“. Jos me­tu bus kal­ba­ma ne tik apie po­ka­rio me­tų re­zis­ten­ci­ją, bet ir apie Bal­ti­jos ša­lių oku­pa­ci­jos trak­ta­vi­mo as­pek­tus pa­sku­ti­niai­siais mė­ne­siais. Ana­li­zuo­si­me ra­šy­to­jų par­ti­za­nų kū­ry­bos su­grį­ži­mą ir ak­tua­lu­mą po 1990 me­tų, ap­tar­si­me re­zis­ten­ci­jos te­mą lie­tu­vių išei­vi­jos ir šiuo­lai­ki­nė­je lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je. Pri­si­min­si­me mū­sų ra­jo­no ra­šy­to­jus par­ti­za­nus, o di­džiau­sią dė­me­sį skir­si­me Ma­mer­to Ind­ri­liū­no raš­tų pri­sta­ty­mui.

Kon­fe­ren­ci­jo­je lau­kia­me vi­sų, kam bran­gus M. Ind­ri­liū­no ar ki­tų ko­vo­to­jų žo­džiu ir gink­lu at­mi­ni­mas. La­bai ti­ki­mės, kad kon­fe­ren­ci­jo­je nag­ri­nė­ja­mos te­mos bus įdo­mios ati­džiau žvel­gian­tiems į mū­sų ša­lies, ra­jo­no, li­te­ra­tū­ros is­to­ri­ją, kad ja su­si­do­mės jau­ną­ją kar­tą ug­dan­tys pe­da­go­gai ir sa­vo pa­vyz­džiu pa­ska­tins kon­fe­ren­ci­jos dar­be da­ly­vau­ti vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­nius. Dau­gu­ma pri­si­me­na­me po­sa­kį ne­ži­no­da­mas praei­ties, ne­ga­li kur­ti atei­ties, tad ne­pra­leis­ki­me pro­gos ŽI­NO­TI.