Jau penkiolika metų kaip Glūdiškių kaime niekas nebegyvena, bet praeitą savaitgalį skendęs tyloje, jis tarsi atgijo – kaime skambėjo muzika ir dainos, aidėjo žmonių juokas ir liejosi ašaros, buvo daug šiltų apsikabinimų ir ilgų kalbų. Vyko poezijos ir dainų diena „Tėviškės taku“, o svarbiausiu jos akcentu tapo atminimo akmens išnykusiems kaimams atidengimas.
Laukai, laukai…
Akmenų krūva…
Nebėra sodybų,
Kurios švietė šiluma jaukia…
(ištrauka iš M. Undzėnienės eilėr.)
Kaimai prisiminimuose
Šiandien gyvename tokiame laikmetyje, kai iš kai kurių kaimų, vietovių jau nieko neliko, tik žmonių atmintyje dar sklando senųjų Lietuvos kaimų ir vienkiemių pavadinimai. Labai gaila, kad nyksta mūsų senieji kaimai, gyvavę šimtmečius. Gražūs buvo tie senoviniai kaimeliai, su savo linmarkomis ir pirtelėmis, su klėtimis ir klojimais, su savo legendomis ir prisiminimais. Tai nebuvo kaimai, kuriuose namas stovėjo prie namo. Senųjų kaimelių sodžiai buvo išsidėstę vienkiemiais, turėjo didelius sodus, augo daug gražių medžių, kiemai buvo erdvūs.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Šviesolaidinis internetas greitam naršymui