Naujausios
Pono Beršteino dvarelis
Pašnekovė Irutė Eidukaitė – Rumpienė, dabar gyvenanti Pučiakalnės kaime, gimė Kočėnuose. Jos tėveliai – Elžbieta ir Julius Eidukai. Kai Irutė dar buvo kūdikis, Sandariškių ponas Beršteinas pradėjo dalinti žemę tiems, kurie jos neturėjo. Padalino gal po 4 – 5 hektarus. Už tą žemę pinigų mokėti nereikėjo, tik už nuomą. Ponas Beršteinas sužinojęs, kad artėja prie Lietuvos frontas (rusai veja vokiečius iš Lietuvos), suskubo parduoti valdytą mišką. Siūlė ir Juliui, bet Julius pagalvojo ir atsakė: „Kam man tas miškas, jei nežinau, ar pats gyvas per karą liksiu“. Palikę dvarelį, ponai Beršteinai išskubėjo į užsienį. Tuomet tame dvarelyje apsigyveno penkios šeimos: Jaudzemai, Gricijonai, Ginotai, Tamašauskai. Kiekvienai šeimai teko po kambarėlį. Eidukai džiaugėsi, kad turi nors mažytę virtuvėlę. Taip penkių asmenų šeima gyveno viename kambarėlyje. Ir visi sutilpo. „Gyvenom ir maitinomės iš savo žemės“, – sako Irena. Sandariškių kaimelis buvęs nedidukas, su keliomis išsimėčiusiomis sodybomis, tai: Brazauskų, Vaitužių, Carsevičių, po kurio laiko namus pasistatė ir Tamašauskai. Tuomet Eidukų šeima pasijuto tikrais ponais, mat išsikėlus iš dvarelio Tamašauskams, jų kambarėlis tapo svetaine.
Karo frontas Sandariškiuose
Irutė su mažesniu broliuku žaidė kieme ant smėlio ir iš lankos šienavęs sugrįžo tėvelis. Jis mamai sako: „Jau blogai. Girdisi už miško šūviai“. Neužilgo, vaikams tebežaidžiant ant smėlio, atėjo į kiemą šautuvais ginkluoti du kariai. Išsitraukė jie dvi popierines dėžutes, iš kurių ėmė šovinius ir dėjo į šautuvus, o popierines dėžutes numetė vaikams žaisti. Mama virtuvėje buvo išvirusi valgio, bet jau niekas nebevalgė, o ėmė pakuotis daiktus ir ruoštis artėjančiam frontui. Kaimynai buvo iškasę didoką rūsį, kuriame susirinko artimesni kaimynai. Viduje – tamsu, tvanku, broliukas rėkia, klykia, trūksta oro... Atbėgę rusų kariai juos visus perspėjo: „Kur jūs čia sulindę? Bėkit greičiau iš čia! Jau vokiečiai nebetoli“. Šeima greit pasikinkė į vežimą arkliuką, pasigriebė šuniuką ir visi kėlėsi į kitą Nemunėlio upės krantą. Persikėlus Latvijos pusėn, šeima pievoje pasiklojo patalus, pasikabino katiliuką vakarienei viralo pravirti. Ta naktis praėjo ramiai. Kitą rytą kažkas, atbėgęs prie pabėgėlių, suriko: „Kur jūs čia įsitaisėt? Bėkit iš čia kuo greičiau, nes bus blogai...“ Tuomet Eidukų šeima nudardėjo ratais dar bent aštuonetą kilometrų link Dauguvietynės. Tos vietos frontas nesiekė, tačiau rusų kariai būriavosi ir su pabėgėliais dalinosi maistu. Mūšiai virė netoliese Beršteino dvarelio. Rusai specialiai net daržinę nudegino, kad geresnis matomumas būtų. Tėveliai, prieš išbėgdami, buvo rūbus, medų užkasę daržinėje ir apdrabstę šiaudais, o po šiukšlynu paslėpę kitus daiktus. Sugrįžę rado daržinę sudegintą, bet po žemėmis skrynia su rūbais išliko. Dar tebesant atokesnėje vietoje, belaukiant, kol frontas praeis, Irutės mama Elžbieta nutarė nueiti į savo namus ir atsinešti rūbelių. Užmatęs ją kažkoks rusų kareivis „juodukas“, ištroškęs moteriško glėbio, puolė tempti ją į krūmus. Gerai, kad Elžbieta mokėjo keletą žodžių rusiškai, tai ėmė šaukti „budu kričiat“ (imsiu šaukti). Karys išsigando, kad išgirs jų vadas, ir moterį paleido.
Rado kulkų suvarpytus daiktus
Frontui praslinkus, šeima sugrįžo į savo namus. Žuvusių karių palaikai prie Brazauskų trobesių gulėjo tiesiog krūvomis „suštabeliuoti“ ir šiek tiek užmesti žemėmis. Savo sode jie rado nukautą didžiulį karį, gal per dviejų metrų ūgio. Gulinčio kario su apkaltais blizgančiais batais vaizdas išliko motinai visą gyvenimą. Tą karį užkasė netoliese, o jo kapą Eidukai lankydavo ir prižiūrėdavo. Paskui visi žuvusieji buvo iškasti ir perlaidoti Nemunėlio Radviliškio vadinamose brolių kapinėse. Baldelius Eidukai buvo spėję išnešti į lauką ir paslėpti tarp alyvų – jei degs namas, bent baldai išliks. Šeimininkai baldus atrado, tik juose liko kulkų padarytos žymės. Galinėje sienoje taip pat liko karui atminti prieštankinio sviedinio palikta žymė.
Pasitraukus frontui į vakarus, Irutės tėvelį Julių paėmė į kariuomenę. Julius drauge su kitais mobilizuotais vyrais buvo pasiųstas į apmokymų pulką. Baisiausia tai, kad šio pulko kariai badmyriavo. Maistas jiems buvo skirtas ypač skurdus. Tie kariai, kurie dalyvavo fronte, maistu buvo aprūpinami gerėliau, gaudavo net amerikoniškų konservų. O Julius su draugais ieškojo būdų pramisti ir išgyventi. Kažkur užtiko rūsį ir per užkalto langelio plyšį stengėsi išgriebti bent kokią bulvelę. Ieškojo ir valgė net bulvių lupenas. Visa laimė, kad greit karas baigėsi, tad Juliui neteko eiti į frontą. Ačiū dievui, nuo bado nemirė ir galėjo grįžti namo. Grįžusį namiškiai vargiai beatpažino: nuo bado buvo net neišsekęs, bet tiesiog ištinęs. Julius tepratarė: „Būtume ilgiau prabuvę, būtų atėjęs mums galas...“.
Ir džiaugsmas, ir skausmas
Irena pasakoja, kad visąlaik gandro prašiusi, kad atneštų sesytę. Aštuntais jos gyvenimo metais gandras atnešė dar vieną Eidukaitę, sesytę Aldutę. Ir tėvams, ir Irutei sesutė – džiaugsmas, bet kartu ir didelis liūdesys, nes kolūkis atėmė visus gyvulius ir padargus. Dvarelyje gyvenančiam Ginotui užaugo nuostabūs rugiai. Ir juos kolūkis atėmė. Iš to didelio pergyvenimo, Ginotas net susirgo nervais. „Kam silpnesni nervai, tie žmonės labai kentėjo“, – prisimena Irutė.
Uogas, miltus – į Rygą, vilną – į Erbergį
Sunku kaimiečiams buvo pragyventi iš 60 arų žemės. Bet stengėsi, kaip beišgalėjo. Šienui žolės šienaudavo pamiškėse, iš pagriovių, paupių. Kur rasdavo žolytės, ten ją pjaudavo. Pieną nešdavo į pienines. Vis kapeika. Ant bulviakasio kepdavo ėriuką. Koks skonis! Kasant bulves, vienas pas kitą, talkininkaudavo kaimynai. Mama likdavo gaminti patalkiams pietus. Išvirdavo sriubą, į kurią primesdavo pupelių, svogūnų, burokėlių, bulvyčių, kopūstų. Mėsos tokiu metu jau nebūdavo, nes šaldytuvų dar nebuvo, todėl neįmanoma ilgai jos išsaugoti. Todėl pjaudavo ėriuką ir patiekdavo kartu su sriuba. Aldutė prisimena, kad skanu būdavo taip, kad tik pirštus laižykis!
Kaimynai susėda, alus ant stalo, visi linksmi. Prieš Kalėdas pjaudavo kiaulę, kepdavo bandeles, o tėvas taisydavo alų. Prasidėjus uogų metui, skindavo serbentus, miškuose prisiuogaudavo ir brisdavo į kitą Nemunėlio pusę. Už Nemunėlio – Latvija. Netoli vingiavo kelias į Rygą. Juo riedėdavo autobusas į Rygą. O Rygos turgus, tai jau geras „biznis“. Visos uogos nukeliaudavo į rygiečių pilvus. Tik nepavyko Irutei „biznis“ su žąsimi. Įdavė mama Irutei ne tik uogas, bet ir keletą žąsų čemodanan įkrovė, liepė vežti parduoti į Rygą. Ne vieną išleido, kartu važiavo Irutės teta. Turguje sukčių pilna. Susispietė būrelis apie Irutę, viena čigonka pamojavo stambia kupiūra prieš nosį, ir rėkia, kad duok grąžą. Irutė atidavė ir žąsį, ir grąžą, o pasižiūri „tašelėn“ – jokios stambios kupiūros nėr. Apgavo ir dingo! Susigriebė teta, greit uždarė lagaminą ir piktai pasakė, kad „dinkit iš čia, bo ji daugiau nebeturgavos!“ O ką namie tėveliams pasakyti? Už parduotas gėrybes pirkdavo toje pačioje Rygoje batus, rūbus, margariną, skanią duonytę. „Ir apsiavę, ir apsirengę buvom“, – džiaugiasi Irutė su sese Aldute.
Kaip grūdus malė
Julius Eidukas buvo sumanus vyras. Lietuvoje prisipirkdavo kviečių, nuveždavo juos į Erbergį suvalciuoti, o miltus gabendavo į Rygą. Kartą atsitiko toks nuotykis. Irutės mama ėmė raginti Julių, kad važiuotų malti grūdų, nes baigiasi namie miltai. Tėvelis vis atsikalbinėja, girdi, dar upė gerai neužšąlus. Po kelių dienų vėl tėvelis patikrino ledą, na, gal bus gerai, ledas lyg ir tvirtas. Įsėdo į roges ir važiuoja. Abi dukros lydi. Palydėjo iki upės ir, sustojusios ant kranto, stebi, kaip tėveliui seksis ledą įveikti. Žiūri, kad ledas po rogėm su arkliu ėmė vis labiau linkti. Linko linko ir įlūžo. Visa laimė, kad buvo jau netoli kranto. Šoko pirmiausia gelbėti arklį. Išlaisvino vargšą iš pakinktų, o paskui jau su kaimynų pagalba traukė lauk iš vandens grūdų maišus. Buvo vargo, kol juos žiemos metu išdžiovino.
Erbergis (Latvija) buvo tikras kaimiečių „išganymas“. Šiame miestelyje stovėjo vilnų karšykla. Eidukai laikė keletą avelių, tai nuveždavo avelių vilną į Erbergio vilnų karšyklą, o už ją ten pat galėdavo įsigyti labai gražių, ryškių spalvų, suknelių, megztinių, įvairių užtiesalų lovoms, langučiais austus užvalkaliukus pagalvėlėms. Tiesa, „biškį primokėt reikėdavo...“.
Irutės išdaigos mokykloje
Irutė prisipažįsta, kad buvo padykusi mergaitė. Vis sugalvodavo kokią nors „zbitką“. Štai trečioje klasėje per katalikų šventę Pelenų dieną, vaikai pasisiūdavo nedidukus maišiukus, į kuriuos priberdavo pelenų. Tokius maišiukus vaikai stengdavosi nematant prikabinti vienas kitam ant rūbų. Irutė sugalvojo, kad reikia savo mokytojai tokį pat „šposą“ iškrėsti. Mokytojai nematant, Irutė maišiuką prisegė, tik vaikai juokdamiesi išdavė, kad „kažkas su mokytoja netvarkoj“. Mokytoja, pamačiusi prikabintą maišiuką su pelenais, taip įsižeidė, kad net išraudo ir griežtai paklausė: „Kas prikabino? Jei neprisipažinsit, visi liksit po pamokų mokytis rusų eilėraščių!” Visi tyli. Bet Irutės suolo draugė ją išdavė. Teko rusų eilėraščius mokytis vienai Irutei.
Po ketvirtos klasės Irutė pradėjo mokytis Nemunėlio Radviliškio mokykloje. Autobusai nevažiuodavo. Tėvelis ją nuveždavo su arkliu arba pati pėsčiomis nukulniuodavo. Bet dešimt kilometrų kasdien neprikulniuosi. Teko nuomotis butą. Buto šeimininkės žentas buvo puikus meistras ir dažnai apsilankydavo. Tas meistras gamindavo skudučius, tik nelabai kas įtarė, kad tie skudučiai ypatingi: per vieną galą pučiama, o iš kito galo pučiant suodžiai byra. Kartą nubėgo Irutė su drauge pas tą močiutės žentą. Močiutė žinojo, kokį šposą iškrės jos žentas, todėl labai prašė nesidėti gražaus, iš triušių vilnų numegzto šaliko. Irutė nepaklausė. Gavusi skudutį, smarkiai papūtė ir gražusis šalikas visas aplipo juodais suodžiais. Šalikas sugadintas, užtat dovanų gavo tą patį skudutį. Ir ką jūs manote, kaip Irutė išbandė šį skudutį? Ogi, padavė muzikos mokytojui, kurį vadino žmonos Paulytės “kleperiuku”. Ak, ir gavo tada Irutė pipirų nuo muzikos mokytojo…
Irutei prisiminimai liejasi lyg iš gausybės rago. Vieni nuotykiai veja kitus, išgyvenimas išgyvenimą. Todėl tęsinį skaitykite kitame laikraščio numeryje.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
