Naujausios
Vagies pėdomis
Irena baigė septynias klases už dešimties kilometrų esančioje Nemunėlio Radviliškio miestelio mokykloje. Neseniai susikūrė kolūkiai. Vargas žvelgė iš kiekvieno kampo. Visų metų žmogaus uždarbis tebuvo maišelis grūdų. Tad Irena po septintos klasės susiruošė kolūkyje melžti karves. Paauglė gavo bandą iš 15 – 18 karvių. Melžti teko rankomis. Privalėjo ir mėšlą iškuopti, jį į lauką išvežti, šieno prisinešti, iš šulinio visai karvių bandai vandens prisemti. Šulinys buvo senovinis, su svirtimi. Nuo šulinio driekėsi latakas, į kurį mergaitė pildavo vandenį. Juo vanduo tekėdavo karvėms į fermą. Vargani ir skurdūs buvo metai. Vargo kaimiečiai, bet dar sunkiau buvo kolūkių fermose. Amžinai karvėms trūkdavo pašaro. Jos nusilpdavo, sirguliuodavo. Iš vakaro pritempusi glėbius šieno, Irena jį planavo karvėms išdalinti kitą rytą. Tačiau rytą atėjusi į fermą, rado šieną išvogtą. Per naktį buvo pasnigta, todėl vagišiaus pėdomis nusekė drąsi mergaitė iki pat jo namų. Įėjusi į namą, Irena vagišių smarkiai gėdino ir prašė pagailėti vargšių karvyčių, šieną sugrąžinti. Bet kur tau – šieno negrąžino, todėl tą dieną karvės liko alkanos.
Akordeonas akordeonui nelygu
Irenos tėvelis subūrė šaunią kapelą. Galima sakyti, jis buvo kapelos siela. Pats grojo akordeonu, draugai pritarė smuiku, būgnais, klarnetu ir dūdele. Labai dažnai juos kviesdavo šokiams pagroti Latvijon, į Erbergio miestelį. Miestelyje stovėjo didžiulė salė, kurioje tilpo 200 šokėjų. Salė būdavo pilnutėlė. Kai tik pakabindavo skelbimą, kad gros Lietuvos „džiazs“, tai ojėj, kiek žmonių prisigrūsdavo. „Labai juos žmonės gerbė ir mylėjo. Labai...“, – pamena Irena.
Sykį buvo toks atsitikimas. Erbergyje šokiai. Tėvelis Julius, užsidėjęs akordeoną ant pečių, keliasi su valtele anapus Nemunėlio. Valtyje su savo dviračiu keliasi ir Irutė. Tėvelis, pasiėmęs ilgą kartį, ja stumia valtį pamažėl link kranto. Viena sekundė ir... karčiai paslydus, tėvas plūc! Su visu akordeonu į upę. Vajė! Valtelę dar šiaip taip nuplukdė iki kranto, bet akordeonas nuskendo. O. Erbergyje juk šokėjai iš nekantrumo jau spirgėte spirga. Ištraukė ir akordeoną iš vandens. Visa laimė, kad akordeonas gulėjo futliare, tai permirkt nepermirko, bet vandens paragavo. Vis dėlto juo groti kol kas negalėjo. Keletą dienų džiūvo saulutėje. O tą atmintiną vakarą Julius grojo Erbergio kultūros namų akordeonu, tik skundėsi, kad labai prastas.
Kol jaunutės muzikanto dukrelės berniukai dar nešokino, Irutė kapeloje pakeisdavo būgnininką. Bet, pradėjus rūpėti berniukams, prisėdimas prie būgno vis retėjo. Prie kapelos prisijungė Irutės brolis Laimonas, kuris tuomet baigė Biržų muzikos mokyklą. Su tėveliu jis grojo akordeonu. Patiko ir būgną, liaudiškai tariant, „padaužyti“. Į kapelą įsijungė tėvelio du broliai: Liudas su „bandžiola“ ir Petras su smuiku. Visi – savamoksliai, bet puikūs muzikantai!
Kam maršas, o kam cukrus
Irutės sesuo Aldutė prisimena, kad Totorkalnės kaime vykdavo tarybiniai rinkimai. Šeštą iš ryto atidarydavo rinkimų salę. Kaimo kapela taip pat pasiruošdavo. Pasirodžius pirmajam rinkėjui, jo garbei buvo sugrojamas maršas. „Vajėtus, tėvelis keldavosi patamsiais, kad tik nepavėluotų...“, – dalijasi prisiminimais Aldutė Eidukaitė – Vėjelienė. Grodavo visą dieną, aišku, jau nebe maršus. Susirinkdavo daugybė jaunimo ir šokdavo. Įvairią meninę programą suruošdavo mokykla ir biblioteka.
Irutė prisimena, kad keletą metų, pirmam kolūkiečiui, atėjusiam į rinkimus anksčiau už kitus ir įmetus balsą, jam padovanodavo cukraus. Dėl cukraus daugelis stengdavosi į rinkimus papulti pirmi. Net kaimynas kėlėsi kuo anksčiau, kad suskubtų ant saldaus prizo.
Žuvų taukus – į vazoną
Eidukų šeima susirūpino: Irutei labai suprastėjo regėjimas. Vietinis daktaras siunčia Irutę pas okulistą. O kur geriausi okulistai? Aišku, kad Rygoje. Nuvežė tėvelis Irutę pas Rygos okulistą. Okulistas patikrina akis. Viskas su jomis gerai. Visa bėda ir vienas vaistas – žuvų taukai. Prisaikdino juos gerti. Tėvelis jų pripirko. Tik, kad jie bjaurūs. Kai mama nematydavo, tai Irutė juos ir į vazoną išspjaudavo. Iki šiol Irutė negali į žuvų taukus pasižiūrėti. Užtat, regėjimas pasitaisė.
Nuotykiai Rygoje
Ale, Rygoje vėl nuotykis. Eina Irutė su tėveliu per Rygos turgų. Mato, ant prekystalio džiovintos slyvos. Kaip čia susilaikyti neparagavus? Irutė, pratarusi „daitie pabrobavat“(duokit paragauti, atseit, jei patiks – pirks), pagriebė vieną slyvą ir ramiausiai dedasi į burną. Nespėjo slyva nukeliauti iki burnos! Supykusi stora pardavėja sugriebė Irutės ranką ir tą slyvą purtyte išpurtė atgal ant prekystalio. Irutė iki šiolei dėl tos slyvos pikta: ar gaila vienos slyvos?
Kitą sykį Rygoje tėvelis ir Irutė nupirko seneliui nedidukę „radijytę“(radio imtuvas). Senelis labai troško tokios radijėlės. Na, tiek to, pamalonins senelį. Nešasi radijėlę per turgaus paviljonus. Į vieną užeina, į kitą. Staiga Irutė atsitokėjo: „Tet (tėti), a kur mūsų rajijyte?“ Vargeli! Kažkuriame paviljone paliko. Lakstė ieškodami, bet sąžiningos pardavėjos dėka seneliui skirtą radijėlę atgavo.
Į Rygą kursavo taksometras, toks bortinis sunkvežimis su brezentine būda mašinos „kuzave“. Tuo taksometru žmonės keliaudavo. Grįžta sykį Irutė iš Rygos nusipirkusi „vingierkas“ (batukai), kepurytę, kuprinytę. Tai turės dabar kuo puoštis! Sustoja mašina prie namų, Irutė išsiropščia lauk ir jau keliauja patenkinta namo. Tik dingt galvon mintis: „Jetau! Nėr kuprynės su visu tavoru!“ O taksi jau važiuoja! „Bėg aš ir moj su ronk. Tė gerai, kad žmonės pamate ir tų kuprinytį lauk išmete...“- prisimena pašnekovė.
Irenos gyvenimas pilnas netikėtumų ir nuotykių. Būta ir liūdnų. Tik Irutė neleidžia sau ilgam sustoti prie liūdnų prisiminimų. Ji mieliau pasakoja apie tai, kas priverčia ne tik ją pačią šypsotis, bet ir klausytojus verčia iš koto sodriu, biržietišku, persunkto latviško akcento, humoru.
Irena Eidukaitė – Rumpienė dabar gyvena Pučiakalnės kaime. Ji su su vyru užaugino dvi šaunias dukras – dvynukes: Rimą ir Laimą. Smagu, kad dukros – Lietuvoje. O gimtinę primena dukros Rimos nutapytas paveikslas su Bernšteino dvarelio vaizdu.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
