Naujausios
Nuo mažens buvo įdomu
Profesinės mokyklos padalinį vadindama antraisiais namais Laura nejuokavo, mat čia mokosi jau antros profesijos.
Pirmoji, tai yra technikos priežiūros verslo darbuotojo profesija, merginą patraukė dėl to, kad „nuo mažens buvo įdomu, kas ten yra po automobilio kapotu“. „Dar mokydamasi Balio Sruogos gimnazijoje, žinojau, kad pasirinksiu šią profesiją. Pirmaisiais mokslo metais jaučiausi nedrąsiai, nes grupės daugumą sudaro vaikinai, mūsų, merginų, grupėje buvo tik dvi“, – sakė L. Garlinskaitė.
Ardė variklį ir vairavo kombainą
Laura prasitarė iš pradžių šiek tiek kompleksavusi, nes stereotipinėje visuomenėje tokia profesija laikoma „vyriška“.
„Tai tokia profesija, kur moterys sudaro mažumą. Manyčiau, kad visuomenės smerkimo ir profesijų skirstymo į „vyriškas“ ir „moteriškas“ neturėtų būti. Tačiau yra ir privalumų. Vaikinai dėmesingi – asistuoja, gerbia ir paaiškina. Labai daug iš jų išmokau, nes jie daugiau šioje srityje išmano“, – teigė pašnekovė.
Drąsos Laura įgijo ir pavasarį vykusiuose sektoriniuose mokymuose Marijampolėje – kartu su vaikinais ardė ir sudėjo variklį, praktiškai išbandė įvairius mechanikos remonto darbus, taip pat mokėsi vairuoti kombainą, traktorių.
„Kombaino vairavimas iki tol man buvo kažkas nepasiekiamo, tačiau dabar galiu sakyti drąsiai, kad viskas įmanoma, tereikia atidumo“, – tvirtino L. Garlinskaitė.
Lengvąjį automobilį mergina taip pat yra vairavusi ir ne kartą, tačiau užėjus pandemijai, vairavimo kursus teko atidėti į šalį, prie jų teks sugrįžti vėliau.
Pašaukimas – dirbti su vaikais
Nors Laurai labai gerai sekėsi mechanikos mokslas, ji gaudavo aukštų įvertinimų, tačiau po dviejų kursų šį mokslą nusprendė mesti ir nuo šių metų rugsėjo perėjo į kitą – socialinio darbuotojo padėjėjo – specialybę. Kodėl taip pasirinko? Sako, kad įgriso nuolat tepaluotos, jau nebenusiplaunančios rankos, o tai yra neatsiejama mechanikų gyvenimo dalis.
„Tie metai prabėgo kaip viena diena. Įgytos žinios, manau, gyvenime man labai pravers. Galėsiu viena pati ir ratą pasikeisti, ir autodetalių parduotuvėje žinosiu, kokių dalių paprašyti, nereikės raudonuoti. Tačiau supratau, kad mano pašaukimas visai kitas – noriu dirbti su vaikais, o įgijusi socialinio darbuotojo padėjėjo profesiją, turėsiu didesnę perspektyvą įsidarbinti vaikų dienos centre arba vaikų globos namuose“, – apie savo planus kalbėjo devyniolikmetė.
Pašaukimą dirbti su vaikais L. Garlinskaitė tikino pajutusi jau seniai.
„Turiu brolį ir dvi seses, aš esu pati jauniausia, tad man yra ne kartą tekę prižiūrėti jų vaikus. Be to, beveik visos mano draugės irgi jau yra mamos – jos žino, kad drąsiai gali patikėti savo atžalas, nes man būti su vaikais, užsiimti su jais labai patinka. Aišku, vaikai mėgsta prikrėsti išdaigų ir išbandyti suaugusiųjų kantrybę, bet tai manęs neatbaido“, – pasakojo Laura.
Dėkojo buvusiai auklėtojai
Net perėjusi mokytis kitos profesijos, L. Garlinskaitė teigė nepamirštanti buvusios auklėtojos Violetos Vilkelienės.
„Aš vis dar ją tebevadinu savo auklėtoja, nors atrodo, kad kai mes kalbamės, bendrauju ne su auklėtoja, o su teta. Tai neišpasakyto gerumo žmogus. Ji ne griežta, bet teisinga. Auklėtoja nenorėjo, kad aš išeičiau, matyt, matė manyje tą potencialą, kad galėčiau ir toliau mokytis technikos priežiūros verslo darbuotojo profesijos, tačiau, matydama mano norą ir užsidegimą, palinkėjo sėkmės – jai svarbiausia, kad būčiau laiminga“,- apie buvusią auklėtoją atsiliepė Laura.
O štai V. Vilkelienė „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad buvusi auklėtinė – drąsi, pažangi, yra ne sykį vedusi mokyklos organizuojamus renginius, o bene didžiausias jos pasiekimas – dvejus metus, 2020-aisiais ir 2021 metais, Laura tapo Respublikinio ekonomikos ir verslo žinių konkurso „Verslo žinios karjeros sėkmei“ nugalėtoja.
Anot. V. Vilkelienės, iš viso šiuo metu Vabalninke technikos priežiūros verslo darbuotojo profesiją siekia įgyti keturios merginos.
Mažo miesto privalumai
L. Garlinskaitė nesutinka su nuomone, kad jaunimui geriausia išsilavinimą įgyti didmiestyje, nes ten kur kas daugiau perspektyvų.
„Nemažai mano draugų yra išvykę į kitus miestus ar į užsienį emigravę. Labai dėl to liūdna, bet paskui juos nesekiau, nes man labai gerai ir čia. Nenorėjau ištrūkti kuo toliau nuo namų. Kodėl? Nes čia kur kas daugiau privalumų. Viskas vietoje, nereikia grūstis kamščiuose, gyventi bendrabutyje. Parduotuvės, kirpykla, picerija, biblioteka, autoservisas, ir dar daugiau – viskas čia pat, net vaikų darželis, mokykla yra. Dažnai pasipiktinama, kad darbo nėra. Bet tų darbų tikrai – jei ne čia, tai už Vabalninko ribų yra, tereikia noro ir viskas įmanoma. Profesinės mokyklos skyriaus Vabalninke taip pat nereiktų nuvertinti. Pamokos tikrai labai įdomios, diena prabėga nepastebimai, ir mokytojai dėl mokinių stengiasi, motyvuoja“, – privalumus vardino L. Garlinskaitė.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
