Naujausios
Lapkričio 30 d. Paskutinę rudens dieną Saulė bandė nepasiduot... visą savaitę neįstengusi perskrost niūrios darganotos lapkričio pilkumos vakar vakare Saulė prapjovė debesyse plyšį ir pabėgo, kad šiandien sušoktų paskutinį rudens šokį... Taip bandė nepasiduot ir 1863-iųjų metų sukilimo dalyviai, link Biržų girios atvesti ir vadų Zigmanto Sierakausko, Boleslovo Kolyškos, mūsų krašte pasitikusių savo likimą (jų palaikai, surasti Gedimino kalne, iškilmingai palaidoti Rasų kapinėse prieš savaitę).
Saulės lydimi einam sukilimo takais: GUDIŠKYJE atiduodam pagarbą kritusiems ir čia pat ant kalnelio palaidotiems. Gaila, kad nebeatlaikė išraiškingas uosis, savo vainiku sukilėlių kapą glėbęs ... Į kitą pusę... Buvusi mūšio vieta šiandien alsuoja ramybe, ją čia saugo ir koplytstulpio koplytėlėn sutupdytos Algirdo ir Vaidoto Butkevičių išdrožtos skulptūros. O paskutinė GUDIŠKIO sodyba įaugusi miškan, tik pamatų akmenys... jei prakalbėtų, daug pasakytų... Bandom išeit iš girios, bet turim dar miške atrasti RACINAVĄ, pavyksta, ir joje buvusio gyvenimo ženklų gerokai daugiau nei GUDIŠKY, bet pats įspūdingiausias, tikriausiai, nebyliai sukilimo mūšius stebėjęs senolis ąžuolas.
Išėjus į pamiškę toliau eiti vilioja tolumoje stūksantis keistas siluetas. Einant artyn, pasitvirtina spėlionė, kad už akies užkliuvo archajiškas gryčios kaminas. Kertam Aukštąją Gervę ir jau einam BRIGIŠKIŲ ulyčia. Vienoj pusėj – gryčios kaminas ir jau gandrų nebelankomas gandralizdis. O tolyn, link Medeikių, tikriausiai ir driekiasi Medeikių laukas, kuriame įvyko pirmasis didžiulis 1863 m. sukilimo mūšis mūsų kraštuose.
Ir dangus ima grėsmingai rauktis... ir debesys vėl praryja Saulę... Einam į žiemą...
Gruodžio 1 d. Pirma žiemos diena... tikrai žiemos, su sniego voratinkliu ir nepasiduodančia Saule... kelionės pradžiai – vienas Biržų girios kalnų, Anglių kalnas. Čia atilsį rado paskutiniame Biržų girioje vykusiame – Šniurkiškių – mūšyje kritę 1863 m. sukilėliai. Leidžiamės nuo kalno takeliu, lyg balint ištiesta drobe, ant kurios tik mūsų įminti pėdsakai... Į Šniurkiškius veda smagi medinė rodyklė, virš atsiveriančios miško proskynos jau aukštai nebepakylanti Saulė, kuri apšviečia ir platų Šniurkiškių lauką ir sodybas, kuriose, labai smagu, dar vis gyvena žmonės.
Girios kvartalinių keliukais, užklotais sniego šydu, pravažiuota automobilio, dviratininko, arčiau Balzieriškio – pripėduota šunų. Dar prieš Balzieriškį sukam dešinėn, prieinam rodyklę, nukreipiančią į KUGINIŲ evangelikų reformatų kapinaites – mažas, jaukias, tik niekas arkliuko prie tvoros nebeprisiriša, o kapinių kalnelio papėdėje – makabriškas kirtimas... Kapinaitėse ilsisi ir žinomos žurnalistės Dalios Kutraitė proseneliai Kutros.
Pačius KUGINIUS rasti sekasi sunkiau, įsilaidavę nužingsniuojam gerokai toliau, vėliau pataikom į berželių jaunuolyną. Skersai išmatavę žingsniais neseniai sodintą beržynėlį prieinam jau brandesnį eglyną, kurio pakrašty pasitinka didžiulė, vaiduokliška kriaušė – vadinasi čia eglynan įaugę KUGINIAI. Sodybų, pasirodo, buvo pribarstyta daugiau, ir menkesnių, ir tikrai didelių ūkių, aptinkam ir gražuolį KUGINIŲ ąžuolą. Kažkur čia, prie Kuginių, 1954 m. rugsėjį buvo nušautas paskutinysis Vyčio apygardos tėvūnijų vadų, Pilėnų tėvūnijos partizanų vadas Steponas Giedrikas-Girietis.
Surasti kitą girion įaugusį kaimą – BERŽYNĘ (arba KOPELIŠKĮ) – taip pat ne išsyk pavyksta, juolab, kad ir orientyrų beveik jokių neturim... kirtimais, krūmynais vis tik atrandam ir čia buvusių gyvenimų likučius...
Galėtume jau ir grįžti, nes daugiau girioje paskendusių kaimų šiose vietose nėra, tačiau rūpi aplankyt ir antrąjį Biržų girios kalną – Gritiškio. Jei Anglių kalnas priglaudė žuvusių 1863 m. sukilimo kovotojų palaikus, tai Gritiškio kalnas buvo prieglobstis gyviems Lietuvos laisvės gynėjams – Papilio būrio partizanams, čia įkūrusiems stovyklavietę.
Šlapias miško keliukas tankiai pripėduotas dar prieš keletą dienų gilokai klimpusių miško žvėrių, tad džiaugiamės, kad šaltukas bent kiek sukaustė šlapią žemę, kad nesušlampam kojų... Prieš akis kalnas, kelelį perbėga elnių pulkelis, paskutinysis – visų karalius, su gražia karūna ant galvos...
Kurlink nubėgo elniai, į mišką lendam ir mes... kur jų pėdsakai – pirmasis bunkeris... antras, trečias, ketvirtas... penktas – nedidelis, sako, jame buvo įsikūrusi partizanų grupelė iš Latvijos... Saulė į mus žiūri pro medžių šakas...
Grįžtam... Saulę, kaip ir vakar paslėpė debesys... tylą perskrodžią šūvis... Sekmadienio beveik jau vakaras, o Biržų girioje vėl šaudo... prisimenu gražuolį elnią... karalių...
