Kai ima siausti permainų vėjai, vieni sandariai užsidaro langus ir duris, kiti skuba įdarbinti vėją ir statyti malūnus, kad jų pagalba galėtų susikurti kažką naujo. Kūrėja ir mūsų viešnia – aktorė, režisierė, tautodailininkė Angelė Fišaraitė-Šakalienė, kilusi iš Vabalninko, dalijasi savo gyvenimo akimirkomis ir ryškiausiais įspūdžiais.
Jūsų vaikystė prabėgo Vabalninke, Paryžiaus gatvėje. Ryškiausi prisiminimai iš tėvų namų, vaikystės, mokyklos?
Vabalninke gyvenome mūsų senelių namuose ir aš augau čia iki 10 klasės. Vėliau išsikraustėm už Vabalninko, link Biržų, už meilės tilto. Šeimoje augome trys vaikai: aš, sesuo ir brolis. Mokykloje buvau labai „didelė“ artistė, man labiau sekėsi humanitariniai dalykai, o su tiksliaisiais nelabai draugavau. Bet turėjau labai nuostabią klasės auklėtoją Vandą Krūminienę, kuri mane labai palaikė, nes pati buvo teatralė, statydavo spektaklius. Aš be vaidinimų, buvau dar ir skaitovė. Mūsų klasės ilgalaikis seniūnas buvo Vytautas Slivinskas, kuris visą gyvenimą ėjo ir eina seniūno pareigas. Dabar jis yra matematikos profesorius. Na, o mokykloje buvo visokių tiems laikams būdingų linksmybių: ekskursijos sunkvežimiu, mokykliniai šokiai, linų rovimo talkos kolūkyje ir pan. Aš labai mėgdavau šokti, mokykliniai šokiai nelabai žavėjo, norėjosi prasibrauti į Vabalninko žemės ūkio mokyklos šokius, bet mums ten buvo draudžiama lankytis. Taip, gyvenome draudimų laikais: ir to negalima, ir anas šiukštu… O norėjosi daug ką pamatyti, išbandyti, bet visą laiką lydėjo baimė, kad darai kažką draudžiamo, negalimo, kad pagaus, svarstys, nubaus. Dabar, kai pagalvoji, tai juk buvo labai nekalti dalykai. Juk net į spektaklius mūsų neįleisdavo, todėl vienintelis leidžiamas dalykas buvo kino filmai. Aš, prieš stodama į Konservatoriją, buvau mačiusi tik vieną spektaklį. Žinoma, mokykloje buvo draugysčių, simpatijų, bet viskas baigiasi, kai prasideda suaugusiojo gyvenimas. Beje, netoli nuo mano namų, gyveno poetas Jonas Strielkūnas, bet tada apie jį nedaug ką žinojome, tik vėliau supratau, kokio tai lygio poetas. Mūsų mokykla draugavo ir su Biržų mokyklomis, vykdavo susitikimai su biržiečiais mokiniais, o tai mums, kaimo vaikams, buvo kažkas tokio.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
Angelė Fišaraitė gimė 1945 metais Vabalninko miestelyje, Biržų rajone. Ji mokėsi Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje. Baigusi mokyklą, įstojo į Vilniaus Valstybinę konservatoriją, pasirinko aktoriaus – režisieriaus specialybę. Baigusi studijas, nusprendė didžiąją laiko dalį skirti šeimai, ne profesijai, todėl įsidarbino Vilniaus konservatorijoje dėstytoja. Daugelį metų režisierė Angelė Fišaraitė-Šakalienė Vabalninke organizuodavo vaikų dramos būrelių auklėtinių tradicinį teatrų festivalį. Šiandien savo laiką ji skiria Lentvario miesteliui. Angelė Fišaraitė-Šakalienė priklauso Šv. Kazimiero Ordinui, jai suteiktas Damos titulas, o 2009 metų spalio 3 dieną apdovanota Ordino Garbės medaliu už nuopelnus Lietuvai.