Medžiotojų šventėje – nuo vilkų paslapčių iki šunų akistatos su vilko iškamša

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ke­lių me­džio­to­jų ini­cia­ty­va su­reng­ta šven­tė į Rin­kuš­kiuo­se esan­tį res­to­ra­ną „Alaus ke­lias“ su­kvie­tė me­džiok­lės ir gam­tos my­lė­to­jus iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­to­vių. At­vy­ko ir mo­te­rys me­džio­to­jos iš Vil­niaus, Pa­ne­vė­žio, Ka­vo­liš­kio, Ro­kiš­kio bei Ku­piš­kio ra...

Ke­lių me­džio­to­jų ini­cia­ty­va su­reng­ta šven­tė į Rin­kuš­kiuo­se esan­tį res­to­ra­ną „Alaus ke­lias“ su­kvie­tė me­džiok­lės ir gam­tos my­lė­to­jus iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­to­vių. At­vy­ko ir mo­te­rys me­džio­to­jos iš Vil­niaus, Pa­ne­vė­žio, Ka­vo­liš­kio, Ro­kiš­kio bei Ku­piš­kio ra­jo­no.

Or­ga­ni­za­to­riai ti­ki­si, kad toks šven­to­jo Hu­ber­to die­nos mi­nė­ji­mo for­ma­tas pri­gis ir taps gra­žia kas­me­ti­ne tra­di­ci­ja. Šven­tės pra­džią me­džiok­lės ra­go gar­sais pa­skel­bė me­džio­to­jas Ig­nas Vie­de­ris. Pa­sak jo, gro­ti me­džiok­lės ra­gu nė­ra taip pa­pras­ta, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio – tam rei­kia ir įgū­džių, ir ne­ma­žai pra­kti­kos.

Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­ki­no ir jau ne vie­ną de­šimt­me­tį ro­do­mos te­le­vi­zi­jos lai­dos „Tau­ro ra­gas“ ve­dė­jas Os­val­das Ča­lut­ka bei lai­dos kū­ry­bi­nė gru­pė.

Prisiminimai – su humoru

Bu­vęs Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos Bir­žų sky­riaus va­do­vas Ben­ja­mi­nas Gal­ve­lis, me­džio­jan­tis jau 50 me­tų, pri­si­mi­nė se­nus, sma­gius me­džiok­lės lai­kus ir tra­di­ci­jas.

Pa­ty­ręs me­džio­to­jas ne­pa­mir­šo pa­dė­ko­ti mo­te­rims, ku­rios iš­ly­di vy­rus į me­džiok­lę su lauk­ne­šė­liu – vie­nu ki­tu su­muš­ti­niu ir ter­mo­su karš­tos ar­ba­tos. Tie­sa, juo­kais už­si­mi­nė, kad lai­kai kei­čia­si. Anks­čiau pa­si­tai­ky­da­vę, kad prie su­muš­ti­nių mo­te­rys įdė­da­vo ir kai ko stip­res­nio, ta­čiau, pa­sak jo, to­kie pa­pro­čiai jau li­ko praei­ty­je.

Bir­žų ra­jo­no me­džio­to­jas Er­lan­das Smind­riū­nas neo­fi­cia­liai ko­le­gų ti­tu­luo­ja­mas vil­kų me­džiok­lės ka­ra­liu­mi. Vy­ras ne tik me­džio­ja, bet ir mo­ka taip įti­ki­na­mai pa­mėg­džio­ti vil­ko kau­ki­mą, kad į spe­cia­lia triū­ba sklei­džia­mus gar­sus ne­trun­ka at­si­liep­ti ir vil­kai. Su­si­rin­ku­sie­ji ga­vo pro­gą to­kio įti­ki­na­mo vil­ko kau­ki­mo net pa­klau­sy­ti gy­vai. Po sa­vo pa­si­ro­dy­mo me­džio­to­jas su­lau­kė gau­sių ko­le­gų ap­lo­dis­men­tų.

Kas pjauna avis?

Di­de­lio me­džio­to­jų su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė bio­lo­go, gam­tos my­lė­to­jo, il­ga­me­čio gy­vū­nų elg­se­nos ty­ri­nė­to­jo Pet­ro Adei­kio pa­sa­ko­ji­mas apie stam­bių­jų plėš­rū­nų gy­ve­ni­mo įpro­čius ir jų ty­ri­mus.

P. Adei­kis taip pat yra aso­cia­ci­jos „Eko­sis­te­mų ap­sau­gos cent­ras“ įkū­rė­jas. Jo ini­cia­ty­va gam­tos my­lė­to­jai ga­li ste­bė­ti di­džių­jų apuo­kų gy­ve­ni­mą Šiau­liuo­se.

Gam­tos ty­ri­nė­to­jas at­krei­pė dė­me­sį į vi­suo­me­nė­je pa­pli­tu­sią nuo­mo­nę, kad avis Lie­tu­vo­je pjau­na tik vil­kai. Pa­sak jo, dėl pa­pjau­tų gy­vu­lių ne vi­sa­da kal­ti lau­ki­niai plėš­rū­nai – kar­tais tai pa­da­ro ir šu­nys. Sa­vo tei­gi­nius P. Adei­kis iliust­ra­vo vaiz­do įra­šais, ku­riuo­se ma­ty­ti, kaip šu­nys puo­la gy­vū­nus.

Kal­bė­da­mas apie avių au­gin­to­jų pa­ti­ria­mus nuo­sto­lius, gam­ti­nin­kas pa­juo­ka­vo, kad jam tik­rai ne­rei­kė­tų prie­kaiš­tau­ti dėl šios pro­ble­mos ne­sup­ra­ti­mo.

„Aš gy­ve­nu miš­ko vi­du­ry­je, vien­kie­my­je, ir pa­ts au­gi­nu avis“, – pri­si­pa­ži­no P. Adei­kis. Jis pa­brė­žė, jog įvai­riau­sių kal­bų pri­si­klau­sęs tiek, kad ga­li­ma pri­kur­ti ne­tgi pa­sa­kų, ta­čiau jis pa­ts griež­tai va­do­vau­ja­si fak­tais. Kiek­vie­ną sa­vo mi­ni­mą tei­gi­nį jis pa­grin­džia konk­re­čiais fak­tais, ne­tgi įro­dy­mais – fil­muo­ta me­džia­ga.

Probleminiai vilkai ir jų pėdsakai

P. Adei­kis pa­sa­ko­jo, kad šiuo me­tu už­sii­ma pro­ble­mi­nių vil­kų me­džiok­le. Pa­sak jo, tai gy­vū­nai, ku­rie dėl trau­mų ar li­gų ne­be­ga­li vi­sa­ver­tiš­kai gy­ven­ti lau­ki­nė­je gam­to­je, to­dėl ga­li pra­dė­ti ar­tin­tis prie so­dy­bų ir pul­ti na­mi­nius gy­vu­lius. Kaip pa­vyz­džius gam­tos ty­ri­nė­to­jas pa­mi­nė­jo vil­ką, ne­te­ku­sį vie­nos ko­jos, vil­kę su pil­vo sri­ty­je esan­čiu aug­liu bei nie­žais už­si­krė­tu­sius vil­kus.

Bio­lo­gas taip pat kri­tiš­kai įver­ti­no Lie­tu­vo­je tai­ko­mą plėš­rū­nų ap­skai­tos me­to­di­ką. Jo tei­gi­mu, net ir pa­ty­ru­siems me­džio­to­jams, gam­tos my­lė­to­jams ar spe­cia­lis­tams ne vi­sa­da pa­vyks­ta tiks­liai at­skir­ti vil­ko ir lū­šies pėd­sa­kus. To­dėl, pa­sak P. Adei­kio, nu­sta­ty­ti tiks­lų šių gy­vū­nų skai­čių yra itin su­dė­tin­ga.

Me­džio­to­jus pra­links­mi­no ir gam­ti­nin­ko pa­sa­ko­ji­mai apie meš­kas.

Stirniukus gelbsti dronais

Ne­ma­žai dė­me­sio su­lau­kė P. Adei­kio kvie­ti­mas me­džio­to­jams ir ūki­nin­kams pri­si­dė­ti prie ini­cia­ty­vos iš­gel­bė­ti kuo dau­giau stir­niu­kų nuo žū­ties šie­nau­ja­muo­se lau­kuo­se.

Me­džio­to­jams pa­si­tei­ra­vus, kaip bū­tų ga­li­ma tai pa­da­ry­ti, gam­tos ty­ri­nė­to­jas pa­tei­kė sa­vo pa­tir­ties pa­vyz­dį.

„Aš pa­ts tu­riu du trak­to­rius ir kas­met su­ren­ku iš lau­kų ma­žiau­siai ke­lio­li­ka stir­niu­kų. O da­rau tai pa­pras­tai – dro­nų pa­gal­ba“, – sa­kė P. Adei­kis. Pa­sak jo, šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos ga­li bū­ti nau­din­gos ne tik me­džiok­lė­je, bet ir sau­gant lau­ki­nius gy­vū­nus.

Vilko iškamša sukėlė sąmyšį

Be­ne sma­giau­sia ir ne­ti­kė­čiau­sia šven­tės aki­mir­ka ta­po me­džiok­li­nių šu­nų reak­ci­ja į sa­lę puo­šu­sią vil­ko iš­kam­šą. Me­džiok­li­niai šu­nys ta­po neat­sie­ja­mais me­džiok­lės glo­bė­jui skir­tos die­nos sim­bo­liais.

Ta­čiau vos iš­vy­dę vil­ko iš­kam­šą, ke­tur­ko­jai puo­lė įnir­tin­gai lo­ti ir verž­tis prie vil­ko. Šu­nų reak­ci­ja su­kė­lė ne­ma­žai juo­ko ir nuo­sta­bos – kaip šu­nys grei­tai at­pa­ži­no, jog sa­lė­je yra „ki­tas“, tik­ras miš­ko žvė­ris.

Tik įsi­ti­ki­nę, kad sa­lė­je esan­tis „vil­kas“ jo­kios grės­mės ne­ke­lia, šu­nys nu­ri­mo. Tie­sa, su­si­do­mė­ji­mas neįp­ras­tu ob­jek­tu ne­din­go iki pat ren­gi­nio pa­bai­gos.

Teko pasukti galvas

Ren­gi­nio da­ly­viai ga­lė­jo ne tik klau­sy­tis įdo­mių pra­ne­ši­mų, da­ly­tis pa­tir­ti­mi ir su­si­pa­žin­ti su mo­der­nia me­džiok­lei skir­ta įran­ga, bet ir iš­ban­dy­ti sa­vo ži­nias sma­gio­je vik­to­ri­no­je.

Paaiš­kė­jo, kad net ir il­ga­me­tę pa­tir­tį tu­rin­tys me­džio­to­jai ne į vi­sus klau­si­mus ži­no at­sa­ky­mus. Tad šven­tė ta­po ne tik pro­ga pa­bend­rau­ti, bet ir ga­li­my­be su­ži­no­ti ką nors nau­jo.

Pir­ma­sis ki­toks šven­to­jo Hu­ber­to die­nos mi­nė­ji­mas Bir­žuo­se pa­ro­dė, kad me­džiok­lė – tai ne vien lai­mi­kis ar il­ga­me­tės tra­di­ci­jos. Tai ir gam­tos pa­ži­ni­mas, at­sa­ko­my­bė už lau­ki­nius gy­vū­nus, pa­gar­ba ap­lin­kai bei bend­ra­min­čių su­si­ti­ki­mai. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai vi­lia­si, kad ši šven­tė taps kas­me­ti­ne tra­di­ci­ja, su­bu­rian­čia ne tik me­džio­to­jus, bet ir vi­sus, ku­riems rū­pi gam­ta bei jos iš­sau­go­ji­mas.

Ž. Ma­ni­ko nuo­tr.

Ž. Ma­ni­ko nuo­tr.

Ž. Ma­ni­ko nuo­tr.

Ž. Ma­ni­ko nuo­tr.