Į užtarnautą poilsį – su humoru ir kolegų pagarba

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

„Se­niū­nas – tai gais­ri­nin­kas mi­nų lau­ke“, – taip se­niū­no dar­bą įvar­di­ja S. Ei­gir­das, ir toks jo iš­si­reiš­ki­mas tarp ko­le­gų jau ta­po le­gen­di­ne fra­ze. Ne­ma­žai bir­žie­čių ža­vi­si se­niū­no iš­kal­ba ir ge­bė­ji­mu ra­miai iš­klau­sy­ti kiek­vie­ną gy­ven­to­jų pa­si­pik­ti­n...

„Se­niū­nas – tai gais­ri­nin­kas mi­nų lau­ke“, – taip se­niū­no dar­bą įvar­di­ja S. Ei­gir­das, ir toks jo iš­si­reiš­ki­mas tarp ko­le­gų jau ta­po le­gen­di­ne fra­ze. Ne­ma­žai bir­žie­čių ža­vi­si se­niū­no iš­kal­ba ir ge­bė­ji­mu ra­miai iš­klau­sy­ti kiek­vie­ną gy­ven­to­jų pa­si­pik­ti­ni­mą.

„Se­niū­nu dir­bu nuo 2019 me­tų, o iki tol dir­bau pa­va­duo­to­ju, dar prieš tai – spe­cia­lis­tu. To­kia ta ma­no dar­bo is­to­ri­ja. Vi­sus eta­pus te­ko pe­rei­ti. O se­niū­no dar­bas tai toks yra, kad tu tu­ri vi­sur spėt. Vi­si rei­ka­lai „de­ga“, tau rei­kia ir čia bėgt, ir čia lėkt, ir pa­ten­kin­ti tuos po­rei­kius. Jei­gu ne­pa­vyks­ta pa­da­ryt, tu tu­ri steng­tis ir… neieš­ko­ti kal­tų. Aiš­ku, čia toks dar­bas, kur įtam­pos yra. Jei­gu at­vi­rai, su me­tais, sa­ky­kim, ir ju­de­siai ne­be to­kie grei­ti, o gy­ve­ni­mas tai bė­ga spar­čiais tem­pais į prie­kį. Ir tu tu­ri vy­tis… O dar­bas su žmo­nė­mis tai toks jau yra, kad vi­siems ne­pa­tik­si ir neį­tik­si. Jums, žur­na­lis­tai, ačiū už to­le­ran­ci­ją“, – dės­tė se­niū­nas.

Metai – atvėsimui

Pak­laus­tas, ką pla­nuo­ja veik­ti išė­jęs į pen­si­ją, S. Ei­gir­das pra­si­ta­rė, kad bent jau pra­džiai leis lai­ką na­muo­se su my­li­ma žmo­na.

„Pas­kui – ma­ty­sim. Kol kas rei­kia šiek tiek ap­rim­ti. Da­bar man rei­kia ko­kius me­tus at­vės­ti. Ko sau pa­lin­kė­čiau? Ogi svei­ka­tos. Rei­kia mo­kė­ti ir pail­sė­ti, nes vi­so pa­sau­lio pi­ni­gų neuž­dirb­si“, – šyp­te­lė­jo S. Ei­gir­das.

Mini gražiuoju

Gei­džiū­nų se­niū­nai­tė Kris­ti­na Pa­kal­nie­nė se­niū­nui S. Ei­gir­dui dė­ko­jo: „Nuo­šir­džiai ačiū už pa­gal­bą, grei­tą reak­ci­ją ir dė­me­sį žmo­nių pro­ble­moms. Sma­gu, kai į se­niū­ną ga­li­ma kreip­tis ir ži­no­ti, kad bū­si iš­girs­tas, o iš­ki­lę klau­si­mai ne­liks be at­sa­ky­mo.

Ačiū už su­pra­tin­gu­mą, ge­ra­no­riš­ku­mą ir pa­pras­tą bend­ra­vi­mą. Lin­ki­me svei­ka­tos, ra­maus ir gra­žaus už­tar­nau­to poil­sio!“

Tik žvejot…

Ang­li­nin­kų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Jus­ti­nas Ar­na­šius taip pat ge­ru žo­džiu mi­nė­jo se­niū­ną S. Ei­gir­dą.

„Ge­ras se­niū­nas bu­vo, ne pik­ty­bi­nis. Bet ka­da bu­vo ga­li­ma skam­bin­ti, pa­si­tar­ti. Kiek ga­lė­jo, tiek mums jis ir pa­dė­jo. Mes nė vie­no blo­go žo­džio ne­ga­lim pa­sa­ky­ti. Mū­sų bend­ruo­me­nė su se­niū­nu jau at­si­svei­ki­no, tai as­me­niš­kai jam pa­lin­kė­jau sėk­mės žve­jo­jant, nes ką gi veik­ti išė­jus į pen­si­ją – tik žve­jot…“ – kal­bė­jo J. Ar­na­šius.

Vidinė ramybė

Pa­pi­lio se­niū­ni­jos se­niū­nas Re­nas Čy­gas apie ko­le­gą S. Ei­gir­dą taip pat at­si­lie­pė šil­tai:

„Sau­lių pa­žįs­tu daug me­tų. Kar­tu ka­dai­se dir­bo­me mui­ti­nė­je, o po trum­pos per­trau­kos su­si­ti­ko­me sa­vi­val­do­je. Kiek ži­nau, jo ho­bis yra so­di­nin­kys­tė. Tai pa­lin­kė­siu jam ge­ro so­do der­liaus. Tie­są pa­sa­kius, aš jam pa­vy­džiu. Pa­vy­džiu vi­di­nės ra­my­bės. Kad jam pa­vyks­ta ra­miai rea­guo­ti į kai ku­riuos da­ly­kus. O aš rea­guo­ju aud­rin­gai. No­rė­tų­si nors da­lį tos jo ra­my­bės pa­vel­dė­ti, tai bū­tų sma­gu“.