Finalas – tas pats
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Tu gali sportuoti, sveikai maitintis, skaičiuoti kalorijas ir saujomis gerti vitaminus. Gali būti degradavęs pijokas, ryjantis šnapsą ir rūkantis po du pakelius per dieną. Bet finalas vis tiek tas pats. Vienam galvą nuneš skeveldra apkase. Kitas staiga ir labai greitai kris nuo kulkos. Dar kitas uždus, prijungtas prie kateterių, gulėdamas savo šūduose ir springdamas nuo nepakeliamo skausmo. Dar kitas tiesiog užmigs ir daugiau nebepabus. Nė vienas iš mūsų nežino, kaip išeis. Ir čia visa esmė.
Karas tiesiog brutaliai nuplėšia iliuziją, kad žmogus kažką kontroliuoja. Fronte labai greitai supranti, kad mirtis nėra kažkokia tolima filosofinė sąvoka. Ji šalia. Ji rūko su tavimi vienoje pozicijoje, miega šalia tavęs rūsyje ir vaikšto paskui kiekvieną išėjimą. Ir kai tai iki galo suvoki, kai suvoki, kad jos vis tiek neišvengsi, dingsta pati mirties baimės esmė. Nes ji tiesiog neišvengiama. Tai mūsų visų pabaiga.
Kai lieka tik pareiga
Baimė dingsta ne todėl, kad tampi „terminatoriumi“. Ne todėl, kad pradedi mylėti mirtį ar jos ieškoti. O todėl, kad smegenys persilaužia. Tu nustoji bėgti nuo neišvengiamo. Tada lieka tik pareiga. Tik savi. Tik užduotis. Ir tada tu tiesiog kali priešą, nes arba tu jį, arba jis tave, tavo draugus, tavo šeimą ir tavo šalį.
Šitas mirties kulto supratimas nėra romantika. Tai ne kažkoks sup…tas heroizmo scenarijus. Tai psichologinis mechanizmas, leidžiantis žmogui kare funkcionuoti, kai aplink nuolat draskomi kūnai, kai mirtis tampa kasdienybe, o rytojus – statistine paklaida.
Tai – ne mano atsisveikinimas
r ne, tai ne apie mano pabaigą ar mano išėjimą. Tai tikrai ne mano atsisveikinimas. Nesulauksite, bl, mano pabaigos – aš jums dar papypinsiu smegenis. Aš jus visus dar užpypinsiu negyvai.
Tai tik apie tai, ką karas padaro žmogaus galvoje. Tai apie tai, kaip fronte mirtis tampa nebe baime, o fonu, prie kurio pripranti. Būtent tame ir slypi visas karo siaubas – susitaikymas su neišvengiamybe.