PO VARŽYBŲ – BLAIVYBĖS PATIKRA
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Praėjusios savaitės penktadienį Kauno „Žalgiris“, vadovaujamas Tomo Masiulio nugalėjo Paryžiaus „Paris“. Ir taip smagiai užbaigė Eurolygos reguliarųjį sezoną. Užėmė penktą vietą. Užsitikrino vietą atkrintamosiose varžybose. Ketvirtfinalyje susitiks su Šarūno Jasikevičiaus vadovaujama Stambulo „Fenerbahče“.
Penktoji vieta Eurolygoje – geriausias pasiekimas „Žalgirio“ istorijoje. Anksčiau – 2017-2018 metų sezone – kauniečiai buvo užėmę šeštą vietą. 2025-2026 metų sezone „Žalgiris“ žaidė 38 rungtynes. Pasiekė 23 pergales, patyrė 15 pralaimėjimų. Šaukėme iš džiaugsmo ir nusivylimų sporto salėse, namuose ant sofų…
– Ne vienas pastebėjome, jog kitą rytą po „Žalgirio“ rungtynių policija keliuose tikrina vairuotojų blaivybę, – atsiliepė bičiulis Stasys. Ir tęsė: – Ne kartą ir man taip buvo. Ir praėjusio šeštadienio rytą, kai važiavau į Biržų turgų, buvau, kaip ir kiti važiuotojai, sustabdytas. Pasisveikinusiam policininkui, prieš pūsdamas pasakiau: „Laimėjome, bet iš džiaugsmo net alaus negėriau!“. Policininkas nustebo ir paklausė: „Kas laimėjo?“ Atsakiau: “Žalgiris!” Pasirodo, pareigūnas krepšinio nežiūrėjo, nes yra futbolo mėgėjas. Štai taip atsitinka, kai pagal save visus kitus mauname ant to paties kurpalio.
Toks tas suaugusiųjų gyvenimas. Pergalės ir pralaimėjimai. Gal vaikystėje buvo kitaip?
VAIKYSTĖ IR TOLI, IR ARTI?
Vaikystėje ropojome, klupinėjome… Kol išmokome vaikščioti. Tačiau dabar vaikystė atrodo daug gražesnė. Gal todėl, kad ji buvo saugesnė. Buvo tėvai. Buvo net Kalėdų Senelis. Pasaulis buvo pilnas saulės zuikučių…
– Tačiau kai nustojome tikėti Kalėdų Seneliu, pasaulis pasikeitė. Pradėjome bambėti, kad viskas negerai. Nebeįtiko net tėvai. Norėjosi kuo greičiau tapti laisvais. Traukti į platųjį pasaulį, – prisiminė bičiulis. Jo manymu, visokios blogybės ir sėkmės mus vejasi iš praeities. Mus nuolat persekioja gyvenimiška patirtis. Mums dabar daug kas nepatinka, nes esame geresnių dalykų matę. Kažkada ir vasaros bei žiemos juk buvo gražesnės…
Gali būti, kad vaikščiojame su prisiminimų kupra. Kai buvome vaikai, neturėjome praeities. Praktiškai pirmųjų gyvenimo metų juk neprisimename. O šio pasaulio senbuviai jau yra matę ir šilto, ir šalto. Visa galva savas vaikystes praaugę. Kas mums iš to? Juk praeities pakeisti neįmanoma.
ATEITYJE MŪSŲ LAUKIA AMŽINYBĖ?
Ko gero, tikrai neverta glaustis prie praeities. Tačiau sunku prisiminimų išvengti. Brandžiame amžiuje užeina noras sename lagamine paieškoti senų nuotraukų, vaikystėje parašyto eilėraščio… Gera prisiminti pirmą bučinį, pirmą meilę, pirmą algą…
– Norime tapti žilstelėjusiais vaikais? Vienas rašytojas net kelias įvairių istorijų knygas, ieškodamas prarastojo laiko, parašė. Išgarsėjo. Vargu ar mums, keliems devyniems, pavyks su savais gyvenimais, kaip tam rašytojui su knygomis išgarsėti, – į filosofijas pasileido Stasys. Jo manymu, net ir senatvėje reikia žiūrėti tik į ateitį. Reikia gyventi, ir pasaulį matyti ne savo, o vaikų bei vaikaičių akimis.
Neverta su filosofiškai nusiteikusiu bičiuliu ginčytis. Pasaulis su mūsų prisiminimais ir patirtimis tikrai nesibaigia. Ant mūsų patirčių jauni kuria ir gyvena naujus gyvenimus. Išeitų, kad ateitis daug svarbesnė už praeitį. Juk ateitis – mūsų laukianti amžinybė. Amžinybė, kurios niekada nebuvo praeityje. Tad šis pasaulis nėra toks laikinas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?