Tačiau esminės šios Biržų politikų sukurtos „nelaimės gyventojams“ aplinkybės nutylimos ir skamba nebent privačiuose drąsesnių politikų pokalbiuose. Sudėliojus faktines aplinkybes, mano galva, problema labai aiški ir sprendžiama labai paprastai.
Tereikia suprasti:
1. Socialdemokratai perdavė biržiečiams priklausantį šilumos ūkį privatiems asmenims ir sukūrė jiems galimybę pelnytis.
2. Socialdemokratai atsisakė politinės kainų kontrolės (nors įstatymas tai leidžia) ir šilumos ūkyje darbina savo partiečius.
3. Besinaudojantys perduotu turtu privatūs asmenys turtėja per „šilumos“ mokesčius monopoliškai ir yra suinteresuoti socialdemokratų politine galia.
Dešimtmečiais besisukantis naudos ratas – privatus verslas socialdemokratams ir socialdemokratai privačiam verslui – užsidaro.
Tai trys esminiai „nepajudinamos problemos“ momentai, kuriuos reikia suprasti, norint pradėti turto grąžinimo žmonėms sprendimų kelią, kurį, išsprendus pagrindinę politinę kliūtį – eliminavus socialdemokratus ir jų talkininkus iš sprendimų priėmimo proceso, – vėliau galima skirti į du etapus: kaštų skaidrumo ir kainų kontrolės įvedimo – pradinį, ūkio perėmimo – galutinį.
Šilumos ūkio situacija, liudijanti savivaldos politinį bejėgiškumą, prikišamai rodo – deja, taryba neveiksni.
Kol Biržuose dominuoja tokio pobūdžio, viešą interesą užgniaužiantys politiniai procesai, teigčiau, jog kraštas neturi vystymosi perspektyvos, žmonės – vis dar be jų lūkesčius atitinkančios valdžios.
Ir kol nebus išspręsta pagrindinė Biržų miesto problema – biržiečių turtas nebus grąžintas savivaldos naudojimui, o savivalda pati nekontroliuos šilumos kainų, – politikų kalbos apie viešą interesą tėra formali partijų veidmainystė.
Biržiečiams spręsti, ar toliau leisti socialdemokratams šilumos ūkį laikyti užrakintą. Ir jau linksmai perfrazuojant – raktas nuo šilumos kainų socialdemokratų rankose, o raktas nuo pačių socialdemokratų – rinkėjų rankose.