„Mane išmokė tėtis, o tėtį – senelis“,- apie giminės vyrijos, iš kartos į kartą, perduodamą, amatą – krepšių pynimą iš vytelių – pasakoja vabalninkietis Dalius Ruplėnas. Straipsnio herojus tarmiškai juokauja, kad jis, kaip tas batsiuvys, be batų: „Vienų kesalį sau teturiu, ir tas kiauru dugniu“.
Senelio rekordo dar nepasiekė
D. Ruplėno senelis, šio amato giminėje pradininkas, buvo nepralenkiamas. „Tarsi taisyklė: kasdien – kesalys. Nupina ir meta ant viršugryčio. Kas ateina pirkt – parduoda, o jei mato, kad žmogus neturi iš ko pirkt, tai padovanoja. Visiem visko užteko“,- porino pašnekovas ir užsiminė, jog senelio „rekordo“ dar niekaip negalintis pasiekti.
D. Ruplėnas pirmąjį krepšį savarankiškai nupynė dar būdamas dvylikametis. „Šiandieniniam dvylikamečiui vargu ar tai būtų įdomus toks užsiėmimas“,- nusikvatojo jis.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com