Ir toliau gyvename karantino sąlygomis. Stebime, kaip dirba dirbantieji. Naujų minčių ir potyrių gauna namuose sėdintieji. Prie kai ko priprantame. Kai ko nesuprantame. Toks gyvenimas.
Seimas
Seimo valdyba nusprendė, kad karantino metu plenariniai posėdžiai vyks tuputį kitaip. Seimo nariai raginami posėdžius stebėti savo kabinetuose. Salėje būna tik dalyviai, susiję su svarstomais klausimais. Į salę išrinktieji renkasi tik balsavimui. Komitetai ir komisijos posėdžiauja nuotoliniu būdu. Kol kas visas Seimas dar neišsilakstė dirbti nuotoliniu būdu. Seime imtasi atsargumo priemonių. Yra pirštinių, respiratorių. Naktį posėdžių salė ventiliuojama su ozonu. Taip oras išvalomas nuo galimų virusų. Tačiau nuo to nei sutarimo, nei sveiko proto Seime lyg ir nepadaugėjo. Praėjusį antradienį Seime net du kartus balsuojant nebuvo priimtos Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisos, siūlančios pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose karantino sąlygomis dirbantiems medikams mokėti 50-100 procentų dydžio priedus. Mat išsiskyrė pozicijos ir opozicijos nuomonės dėl tų priedų dydžio. Jeigu būtų balsuota dėl panašių priedų patiems Seimo nariais, gal būtų draugiškiau susitarta?
Namuose
Savotiškai jaučiasi piliečiai, dėl vienų ar kitų priežasčių priversti nuolat būti namuose. Namuose, kuriuose taip seniai tiek ilgai nebūta. Kiek čia visko! Dulkių ir daiktų! Dulkės – normalus šio pasaulio reiškinys. Jų visada buvo, visada jų bus. Juk sakoma: dulkė esi, į dulkes ir pavirsi. O štai su kai kuriais daiktais tenka vos ne iš naujo susipažinti. Gilioje lentynoje aptinkami per akcijas pirkti puodelių rinkiniai, indų servizai, taurių komplektai… Būtų galima surengti taip ir nesurengtą gražų balių, tik negalima… Yra knygų. Skaitytų ir neskaitytų. Vieni pažįstami giriasi, jog per dieną vos ne po du romanus praryja. Kiti iki karantino daug skaitė, o dabar negali knygos į rankas paimti. Mat vos pradėję skaityti, negali susikaupti. Skauda širdį dėl pasaulį užgriuvusios nelaimės. Suka galvą: už ką taip baudžiama žmonija?
Nuodėmės
Kas žino: gal yra už ką?! Juk tikrai esame nusidėję sau ir kitiems. Prisiminkime: kai biblinė minia rengėsi akmeninis užmušti nusidėjėlę, miniai buvo pasakyta: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Neatsirado tada nė vieno tokio. Matyt, ir dabar nėra. Vadinasi, žmonėms būdinga nusidėti. Tad nėra reikalo dėl vienokių ar kitokių paklydimų stebėtis. Religingi žmonės eina išpažinties ir išpažįsta nuodėmės. Gauna nuodėmių atleidimą. Taip atidaroma nauja sąskaita nuodėmėms? O gal taip žmogus sulaikomas nuo naujų nuodėmių? Nors su nuodėmėmis panašiai, kaip su bandymais užtvenkti upių bėgimą. Yra nuomonė, jog nuodėmių reikale didesnis blogis yra ne nusidėti, o likti nuodėmėje ar ją pamiršti. Panašu, kad šiomis dienomis dulkes reikia nubraukti ne tik nuo lentynų, bet ir nuo senų prisiminimų. Gal pasauliniam protui, jeigu toks yra, išeitų į sveikatą. Ką mes žinome! Jau atrodė, kad labai daug visko žinome, ir išėjo šnipštas. Užgriuvo tiek nežinojimų, kad norisi slėptis po lova. Nepadės – po lova dar daugiau dulkių nei ant lentynų. Tad geriau baikime tuos nerimtus svarstymus ir imkimės veiksmų namuose švarai palaikyti bei sveikatai apsaugoti. Taip tą virusą ir jo įpirštas nuotaikas muilu bei dezinfekciniu skysčiu pasiūsime po velnių.