Turbūt nesuklysiu parašydamas, kad tai pats garsiausias biržietis pasaulyje. Nors jam dar tik 45 metai, jis savo srityje pasiekė viską, apie ką galėjo svajoti. Šiandien “Biržiečių žodžio” svečiuose – legendinis Žydrūnas Savickas.
Prisiminkite laikus, kai gyvenote Biržuose. Mokėtės dabartinėje „Atžalyno“ mokykloje. Kokie įstrigo prisiminimai iš gimtojo krašto?
Pradėjau mokytis Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje, o baigiau jau „Atžalyną“. Daugelis žmonių vaikystę ir jaunystę prisimena su nostalgija ir labai šiltai. Tai gyvenimo etapas, kai tavęs nekamuoja jokie rūpesčiai. Tiesiog kelkis, eik į mokyklą, ruošk pamokas, padėk tėvams ir užsiimk širdžiai miela veikla. Biržuose teko gyventi keliose vietose, vienu metu net prie pilies. Vaikystė buvo įdomi ir turininga. Dabartinis jaunimas ir vaikai materialiai gyvena geriau nei mes, bet emociškai aš pasirinkčiau grįžti į tą laiką, kai aš gyvenau. Dabar žmonės mažiau bendrauja, mažiau juda, rečiau būna gamtoje, ir kalbu ne apie situaciją, kai buvo įvestas karantinas, o apskritai. Kai buvau mažas, vasarą žaisdavome futbolą, žiemą – ledo ritulį, važinėdavome dviračiais, organizuodavome motokroso varžybas su žiūrovais, kurie buvo močiutės iš mūsų kiemo, sudarydavome kariuomenę ir net siuvomės uniformą bei gaminomės butaforinius ginklus ir vykdome į tikrus mūšius, daug laiko praleisdavome prie ežero, kur žaisdavome įvairius žaidimus, eidavome į žygius. Dabar paaugliai didžiąją laisvalaikio dalį praleidžia prie kompiuterių ekranų. Jie turi viską. Mes nuo piliakalnio kalnelių leisdavomės pasidėję politeleną ar kartoną, bet būdavo žymiai smagiau. Dabar vaikų akyse pasigendu to natūralaus džiaugsmo, kokį turėjome mes. Kalbant apie mokyklą, pradžioje buvau labai ramus vaikas, vyresnėse klasėse turėjau tiek linksmų draugų, kad didžiąją laiko dalį praleisdavome besijuokdami. Humoras lydėjo mus visur. Pasijuokdavome ir per pamokas. Todėl dažnai mokytojai prašydavo manęs išeiti į koridorių nusiraminti. Kartu su draugais buvau tikras juoko chuliganas. Nerūkėme, negėrėme, nedarėme šunybių, bet juokėmės. Vieną kartą mokytojai sulūžo kėdė. Nesakysiu dabar kuriai. Ji nugriuvo. Mums buvo labai juokinga, nes vietoje mokytojos galvos pamatėme kojas. Pedagogė labai supyko ant mūsų, nors mes kėdės nelaužėme. Iš mokytojų prisimenu istorijos pedagogą Jukonį. Jis buvo labai griežtas. Pusė klasė turėjo dvejetus iš jo dalyko. Man istorija labai patiko, todėl turėjau stiprų penketuką.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Šiauliečiai pateko į ketvirtfinalį