Biržų mieste, Kęstučio gatvėje pirmuoju numeriu pažymėtame name, veikiančio komiso savininkė Jolita Braškė, nors gimusi Kazlų Rūdoje, save vadina tikra biržiete – kalba biržietiška tarme ir apie Biržus sako – tai mano gimtinė, sava žemė. Moteris savyje turi daug lobių, kuriais noriai dalijasi – ji Boriso Dauguviečio teatro aktorė, poetė, tikinti stebuklais ir antram gyvenimui prikelianti rūbus... Dar ji – mama, močiutė bei giminės matrona.
Papasakokite, kur gimėte, augote, kodėl Biržus vadinate savo žeme?
Gimiau Kazlų Rūdoje. Tėvelis norėjo grįžti gimtinėn, į Biržus, o mamytė – ne. Tada jis slapčia pasiėmė mane, dvejų metukų dar neturinčią, sėdo į autobusą ir… Taip jis nepaliko mamytei kito pasirinkimo. Vėliau pasakodavo, kaip aš autobuse dainavau, o moterys vaišino saldainiais, verkė ir juokėsi. Aš, žinoma, to neprisimenu, kaip ir Kazlų Rūdos. Čia, Biržuose, augau, čia – žemė mana. Greitai pradėjau kalbėti biržietiškai, o paauglystėje į tėčio pastabas atšaudavau: „Vis tiek supratė, kų norėjo pasakyt…“