Prasminga šventė
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Gražiai praėjo Vabalninko krašto kultūros ir istorijos Fondo 30-mečio paminėjimo konferencija kavinės „Meldynas“ salėje. Suėjo Fondo nariai, „Lino žiedo“ žymeniu apdovanotieji, rėmėjai, svečiai.
Renginį pradėjo su daina apie Vabalninką folkloro ansamblio „Saulala“ dalyviai. Buvo daug sveikinimų. Kalbėjo Seimo narė Lilija Vaitiekūnienė, puikiai žinanti Fondo veiklą ir nuoširdžiai dėkojo nariams ir vabalninkiečiams. Fondo pirmininkė Dalia Baltrušaitienė apdovanojo rėmėjus, pagalbininkus, aktyviai prisidėjusius prie projektinių darbų įgyvendinimo. Pabaigoje „Saulalas“ artistai parodė nuotaikingą spektaklį „Alaus kelias“
Mokytojų iniciatyva
XX amžiaus pabaigoje, ypač Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aktyviausi Vabalninko gyventojai, daugiausia mokytojai, kėlė mintį, kad Vabalninke reikia įkurti muziejų, surinkti medžiagą apie Vabalninką garsinusius ir garsinančius literatūros, meno, mokslo bei politikos veikėjus, kaupti eksponatus.
Šio darbo energingai ėmėsi ir kitus skatino Vabalninko žemės ūkio mokyklos mokytoja Ona Šoblinskienė. Vabalninko miesto bibliotekos vedėja Gertrūda Šerelienė muziejui paskyrė nedidelį bibliotekos kambarį Panevėžio g. 6 (buvusi S. Nėries g. 5).
Pirmuosius eksponatus padovanojo patys muziejaus steigėjai, jie patys ruošė lentynas, stendus, tvarkė eksponatus. Eksponatus dovanojo apie 150 Vabalninko ir apylinkių gyventojų bei kraštiečių.
Muziejaus atidarymas įvyko 1995 metų rugpjūčio 6 dieną.
Fondo įsteigimas
Reikėjo muziejų įregistruoti. Biržų rajono valdžios atstovai pasiūlė muziejaus kūrėjų veiklą įregistruoti kaip nevyriausybinę organizaciją – Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondą. Notariškai fondas įregistruotas 1996 metų gegužės 31-ąją.
Jį sudarė šeši nariai: mokytoja Ona Šoblinskienė, bibliotekos vedėja Gertrūda Šerelienė, Vabalninko seniūnas Stepas Gudas, mokytojai Angėlė Jurevičienė, Mirdza Garbauskienė ir Algirdas Garbauskas.
Fondo vadove buvo paskirta Ona Šoblinskienė, finansininke – Mirdza Garbauskienė.
Fondo renginiai
Nuolat raginami energingos vadovės, fondo nariai suorganizavo daug renginių, įsimintinų susitikimų su kraštiečiais ir parodų. Paminėtini susitikimai su dailininko Antano Kučo žmona Leonilda Kučiene ir jų vaikais, Konstantino Šakenio klėtelės atidarymas Veleniškiuose, susitikimas su Amerikoje gyvenančiais teisininko ir žurnalisto Juozo Broniaus Laučkos dukra Pranciška Damanskis bei anūkais.
Minint pedagogės ir švietėjos Stefanijos Paliulytės-Ladigienės jubiliejų, į Vabalninką atvyko net 18 Paliulių ir Ladigų šeimų atžalų. Visi šie susitikimai papildė muziejaus fondus knygomis, įvairiais daiktais ir prisiminimais apie garsius žmones.
Atminimo lentomis pažymėti vabalninkiečių rašytojo Aloyzo Barono namai Martišiūnų g. 4, kunigo ir poeto Kazio Žitkaus–Vinco Stonio namas B. Sruogos g. 21, poetės Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės namas Žolinės a. 12, bakteriologo Antano Jurgeliūno namas K. Šakenio g. 16. Čypėnuose pastatytas atminimo akmuo politikui Ernestui Galvanauskui. Memorialinė lenta prie bažnyčios primena čia dirbusį kompozitorių Juozą Naujalį.
Keičiasi vadovai
Muziejus plėtėsi. Jis persikėlė į buvusį bendrabutį Panevėžio g. 9 (buvusi S. Nėries g. 14). Muziejui reikėjo kvalifikuotesnio vadovavimo ir dalykinių patarimų. Jo išlaikymas tapo per sunkia našta fondui ir seniūnijos biudžetui.
Dešimt metų visuomeniniais pagrindais veikęs muziejus, prižiūrimas fondo narių, nuo 2005 m. gruodžio 1 d. buvo perduotas Biržų krašto muziejui „Sėla“ ir tapo jo filialu. Muziejaus vedėja paskirta Ona Šoblinskienė.
Fondas ir toliau gyvavo. Jo vadove 2006 m. sausio 16 d. išrinkta Mirdza Garbauskienė, finansininke – Angėlė Jurevičienė.
Svarbus fondo nuveiktas darbas – 2007 metais 500 egzempliorių tiražu išleista ir visuomenei pristatyta knyga „XX amžiaus Vabalninkas“. Ji buvo tokia populiari, kad 2008 metais išleista pataisyta ir papildyta jos laida, kurios tiražas siekė 300 egzempliorių. Knygos sudarytojai ir leidėjai – Mirdza ir Algirdas Garbauskai.
Dovana Vabalninkui
Fondas kartu su seniūnija rūpinosi puikios granitinės skulptūros pastatymu Žolinės aikštėje. Ji pavadinta „Svajone“ ir skirta visiems buvusiems, esamiems ir būsimiems vabalninkiečiams, kurie savo gerais darbais garsino, garsina ir garsins Vabalninko vardą.
Skulptūrą Vabalninkui padovanojo buvusi vabalninkietė Ona Janina Černiauskaitė-Kuncevičienė. Skulptūros autorius – Rytas Belevičius.
Iškilmingas skulptūros atidengimas įvyko 2008 metų gegužės 3 dieną.
Įsteigiamas „Lino žiedo“ apdovanojimas
Istoriniuose šaltiniuose Vabalninko vardas pirmą kartą paminėtas 1554 metais, o 1792 metų balandžio 26 dieną karalius Stanislovas Augustas Vabalninkui suteikė Magdeburgo teises ir patvirtino miesto herbą – valstietį, sveriantį linus.
Todėl fondas kartu su mokyklomis ir miesto bendruomene kasmet balandžio pabaigoje rengia iškilmingą Vabalninko dienos minėjimą. Jo metu pagerbiami Vabalninko kraštui nusipelnę žmonės ir jiems įteikiamas „Lino žiedo“ žymuo.
Nuo 1999 metų iki šiol šiuo apdovanojimu jau pagerbti 27 žmonės.
Vabalninkui skirtas laikraštis
Fondo narė, mokytoja ir literatė Angėlė Jurevičienė kartu su Vabalninko parapija ėmėsi laikraštėlio „Žolinės varpai“ leidybos. Ji redagavo leidinį, rūpinosi jo leidyba ir platinimu. Laikraštėlis buvo leidžiamas tris kartus per metus.
Nuo 2003 metų rugpjūčio 15 dienos iki 2017-ųjų gruodžio mėnesio išleisti 43 numeriai. Vedamąjį straipsnį dažniausiai parašydavo klebonas. Paskutiniame puslapyje „Mūzos pašaukti“ buvo pristatoma vietinių literatų ir menininkų kūryba.
Angėlei Jurevičienei atsisakius toliau leisti „Žolinės varpus“, Algirdas Garbauskas ir Deividas Abramavičius išleido dar penkis laikraštėlio numerius pavadinimu „Vabalninko kraštas“.
Leidybinis darbas
Kraštiečių jubiliejų progomis buvo leidžiami lankstinukai, dažniausiai parengti Onos Šoblinskienės.
Kraštiečių Vabalninkui skirti eilėraščiai buvo surinkti ir 1999 metais išleisti knygutėje „Mano mažas miestas lygumoj priglūdęs“. 2013 metais išleista daili knygutė „Vabalninko žiedas“ buvo skirta Vabalninko svečiams. 2015 metais išleistoje knygutėje „Natiškiai“ pateikta išsami šio kaimo istorija.
Minint poeto Jono Strielkūno 75-ąsias gimimo metines, jam skirti rašiniai ir eilėraščiai buvo sudėti į 2014 metais išleistą knygutę „Kur gimėm, kur augom“. Vabalninko krašto istorija ir žmonėmis besidomintiems skaitytojams buvo skirta 2019 metais išleista knygutė „Vabalninko krašto įvykiai ir žmonės“.
Paskutinis fondo leidinys – nedidelė, dailiai iliustruota brošiūra „Vabalninko parkas“, pasirodžiusi 2025 metais.
Parkas puošiasi skulptūromis
Fondas ėmėsi ir stambesnių darbų. 2013 metais vykusio medžio drožėjų plenero metu buvo pagamintas poetui Jonui Strielkūnui skirtas „sostas“ ir suoleliai, pastatyti prie įėjimo į Vabalninko parką, taip pat parko sargo Girinio skulptūra (autorius – tautodailininkas Vidas Jatulevičius). Plenero eiga ir drožėjų darbu ypač rūpinosi Stepas Gudas.
2019 metais Vabalninko seniūnija už kultūrinę veiklą gavo premiją. Fondo narė, seniūnė Lilija Vaitiekūnienė, pasitarusi su kitais fondo nariais ir Vabalninko bendruomene, pasiūlė šias lėšas panaudoti įsimintiniems darbams.
Vabalninko parke buvo pastatytos skulptūros kompozitoriui Juozui Naujaliui ir rašytojui Baliui Sruogai (autorius – Vidas Jatulevičius), monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui (autorius – Vytautas Jackūnas).
Fondo rūpesčiu parke taip pat pastatytos medinės skulptūros garsiems kraštiečiams: 2020 metais – dainininkui Jonui Girijotui, 2021 metais – vaikų rašytojui ir mokslininkui Gendručiui Morkūnui, 2024 metais – Nepriklausomybės Akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui.
2012 metais Kateliškiuose pastatytas atminimo akmuo monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui.
Skulptūrų statymo ir priežiūros darbai pareikalavo daug fizinio darbo. Juose daugiausia padėjo Vitalijaus Remeikos vadovaujami seniūnijos darbininkai. Traktoriais ir kėlimo kranais geranoriškai pasitarnavo ūkininkai S. Stačkūnas, A. Sriubikė, J. Manikas ir kiti.
Fondas tvirtose rankose
Prie pradinio fondo kūrėjų šešeto pamažu prisijungė ir kiti vabalninkiečiai. Didelė netektis fondui buvo tai, kad per vienerius metus netekta trijų aktyviausių jo narių. 2013 metais gruodžio 9 dieną mirė Stepas Gudas, 2014 metų vasarį – Mirdza Garbauskienė, o tų pačių metų lapkričio 9 dieną – Ona Šoblinskienė. Visi jie palaidoti naujosiose Vabalninko kapinėse.
Netekus fondo pirmininkės, nuo 2014-ųjų vasario 24 dienos šias pareigas perėmė Dalia Baltrušaitienė. Ilgai sirgo ir 2023 metais mirė fondo narė Gertrūda Šerelienė.
Nuoširdžiai dėkojame Eglei Galiauskienei, kuri geranoriškai padeda tvarkyti sudėtingus fondo finansinius reikalus.
Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondas savo darbais jau pelnė pripažinimą Biržų rajone. Fondo nariams tariantis ir bendradarbiaujant, veikla sėkmingai tęsiama, o darbai juda į priekį.
St. Vadapolo nuotr.
St. Vadapolo nuotr.
St. Vadapolo nuotr.
St. Vadapolo nuotr.
St. Vadapolo nuotr.