Tik mirtis stipresnė už meilę

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

To­dėl sten­gia­mės pa­bėg­ti nuo to­kių min­čių. Ne, ne iš­si­ža­dė­ti ne­tek­to ar­ti­mo­jo, bet nors trum­pam už­si­mirš­ti. Ima­mės dar­bų, ku­ria­me pla­nus, su­si­tin­ka­me su bi­čiu­liais, skai­čiuo­ja­me žings­nius… Gy­ve­na­me gy­ve­ni­mą… Ir tik ta­da, kai nie­kas ne­ma­to,...

To­dėl sten­gia­mės pa­bėg­ti nuo to­kių min­čių. Ne, ne iš­si­ža­dė­ti ne­tek­to ar­ti­mo­jo, bet nors trum­pam už­si­mirš­ti. Ima­mės dar­bų, ku­ria­me pla­nus, su­si­tin­ka­me su bi­čiu­liais, skai­čiuo­ja­me žings­nius… Gy­ve­na­me gy­ve­ni­mą…

Ir tik ta­da, kai nie­kas ne­ma­to, kai gat­vė­je ne­ty­čia pa­ma­to­me tar­si pa­žįs­ta­mą si­lue­tą, vėl šir­dy­je rau­da­me. Apie ką aš – su­pras tie, ku­rie ne­te­ko pa­čių ar­ti­miau­sių ir apie ku­riuos šią aki­mir­ką pa­gal­vo­jo…

Vė­li­nės – ne tik lais­va die­na, ne tik ka­pų lan­ky­mas ir žva­ke­lių de­gi­mas, bet ir gal­vo­ji­mas apie gy­ve­ni­mą… Apie su­tik­tus pa­žįs­ta­mus, apie ra­mius na­mus, apie tą die­ną su­grįž­tan­čius vai­kus… Ra­mų šei­mos pa­si­bu­vi­mą ir links­mus pri­si­mi­ni­mus apie tuos, ku­rių ne­bė­ra.

Tai lai­kas pa­gal­vo­ti apie gy­ve­ni­mą, apie mū­sų dar ne­pa­tir­tą nuo­ty­kį – mir­tį. Apie vis­ko pa­bai­gą, o gal pra­džią. Gal tik­rai, kai mirš­ta žmo­gus, kaž­kur įsi­žie­bia nau­jos gy­vy­bės žvaigž­de­lė? Ir ne­svar­bu, kad mes ne­ži­no­me tos žvaigž­de­lės li­ki­mo, bet vi­du­je jau­čia­me, kad gy­vy­bės juos­ta ne­nut­rū­ko, kaž­kur plaz­de­na ir su­tei­kia vil­tį, kad po mū­sų kaž­kas liks…

Tar­si me­džiai, me­tan­tys la­pus… Bet kiek­vie­ną pa­va­sa­rį at­gy­jan­tys nau­ja la­ja, nau­ju gy­ve­ni­mu. Ir kaip džiau­gia­mės ta ža­lu­ma ir žie­dais…

To­dėl už­de­ki­me per Vė­li­nes žva­ke­lę ne tik ant sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pų, bet ir ant to, ku­rio jau nie­kas neap­lan­ko. Gal­būt kaž­kam ir tas žmo­gus ka­dai­se bu­vo pa­ts bran­giau­sias…