Kaip ir kuo šiandien gyvena Ramūnas Rudokas?
Gyvenu pokyčiais, šalčiais, sniegu, atostogų įspūdžiais – sausio 26-ąją, paminėję aštuonerių metų vestuvių metines su Justina, visa šeima išskridome slidinėti į kalnus Austrijoje, Bad Gasteine. Jau trečią žiemą keliaujame ne šildytis prie jūros ar vandenyno, o slidinėti.
Aš slidinėju jau labai seniai, o Justina ir sūnus Raidas čia savo kelionę tik pradeda. Dienos buvo labai aktyvios – su Raidu anksti keldavomės, kad papusryčiavę jau 9 valandą galėtume pirmieji stovėti prie trasų, nes norisi šliuožti nuvalytomis, dar neišvažinėtomis trasomis. Žodžiu, laiką puikiai praleidome.
Laikas grįžti prie darbų Lietuvėlėje, laikas į trasą su monospektakliu „Kiek vertas AŠ“. Šį spektaklį pamatys beveik visi norintys – lankysiuosi visuose regionuose ir, žinoma, mano mieluose Biržuose.
Ne visada buvote vilnietis – Jūsų gyvenimas prasidėjo Rokiškyje. Ryškiausi vaikystės prisiminimai?
O taip – esu grynas kaimo vaikas, pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus praleidęs Rokiškio rajone, Lailūnų kaime. Labai ryškūs vaikystės prisiminimai, kai aš, šešerių–septynerių metų vaikas, su kirvuku klajoju po mišką, uogauju, grybauju ir niekas nebaisu. Gera buvo.
Kada supratote, jog norite būti aktoriumi? Plano B nebuvo?
Mano tėvai buvo Rokiškio liaudies teatro aktoriai, o kai vienam spektakliui reikėjo berniuko, paėmė mane. Taigi spektaklį „Tadas Blinda“ repetavome pusę metų, išėjome į sceną, ir tai buvo lemiamas žingsnis – nuo to viskas prasidėjo, visos mano mintys pakrypo kultūros linkme.
Nors tėtis siūlė man daugybę įvairių specialybių – pradedant vairuotojo, mūrininko, statybininko, mat jis tikėjosi matyti mane kur kas praktiškesnėse srityse nei vaidyba, kuri tuo metu nebuvo laikoma stabilia ir užtikrinančia duoną.
Nepasisekė tėvui man įpiršti stabilių specialybių – mamos virusas paėmė viršų ir tapau tuo, kuo esu. O planų B gyvenime visada yra.
Ar pradėdamas aktoriaus karjerą turėjote svajonių vaidmenį, gal vis dar turite?
Žinoma, turiu – Hamletas, Makbetas, Romeo ir visi kiti vaidmenys, kurių nesuvaidinau ir jau turbūt nesuvaidinsiu. Bet kai septyniolika sezonų iš eilės pabūni Mariumi iš televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“, pradedi vis mažiau svajoti apie Hamletą ar Makbetą.
Tiesiog manau, kad kiekvienas didelis vaidmuo, kiekvienas didelis darbas yra vertas žiūrovo, kuris jį įvertina. Manau, kad nėra vaidmenų, kurių nenorėčiau suvaidinti, ir nėra vaidmenų, kuriuos jau būčiau suvaidinęs iki galo. Viską dar galima tobulinti ir visko reikia norėti, juk aktoriaus profesija yra nuolatinis tobulėjimas. Profesijos esmė – tobulėti, o ne sėdėti ir galvoti, kad jau viską padarei.
O kada į Jūsų gyvenimą pasibeldė daina?
Nežinau, kuris kuriam pasibeldėme, bet dainuoti pradėjau, kai buvau paauglys – gal keturiolikos. Visi mano gyvenimo menai prasidėjo Rokiškyje. Dainavimas taip pat – muzikos mokytoja Rokiškio kultūros namuose sugalvojo statyti muzikinį spektaklį, o man patikėjo pagrindinį vaidmenį, nes lankiau muzikos mokyklą, grojau gitara ir violončele. Po premjeros man sakė, kad turiu gerą klausą ir galiu būti dainininkas. Ši frazė man ilgai skambėjo ausyse, kol per vieną televizijos projektą, kuriame dalyvavome trise – aš, M. Jampolskis ir Stano, – gimė grupė „Čilinam“.
Galite įsivaizduoti – tiek metų mes „čilinam” ir net pradėjome kurti autorines dainas…
Be aktoriaus profesijos, Jūs esate profesionalus ketvirtos kategorijos barmenas-padavėjas. Kaip ši specialybė atėjo į Jūsų gyvenimą?
1990 metais, baigiant akademiją, mus išvežė į Ameriką stažuotis. Ten pamačiau, kad daugelis aktorių dirba įvairius papildomus darbus: kas durininku, kas rūbininku, kas kavinėje, kas dar kur.
Iš savo kurso aš buvau pirmas, kuris įsidarbino privačiame restorane Vilniuje „Savas kampas“, įgijau profesiją, išlaikiau visus reikalingus egzaminus. Geras buvo laikas, šaunūs savininkai, su kuriais iki šios dienos palaikau draugiškus santykius.
O tuo metu žmonėms jau ne teatras rūpėjo – žiūrovų tragiškai sumažėjo, nes visi kas į Gariūnus, kas į Turkijas džinsų pirkti išvyko…
„Savas kampas“ mane gelbėjo – aš nebijau jokio darbo. Jei rytoj baigtųsi aktoriaus karjera, galėčiau sėkmingai grįžti prie baro ar aptarnauti svečius, nes tam turiu ir diplomą, ir patirtį.
Pakalbėkime apie Jūsų kūrybinės veiklos pradžią. Jūs baigėte 1991 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir pradėjote darbą naujai įkurtame Šiaurės Atėnų teatre. Kokie buvo pirmieji vaidmenys ir kodėl dingo šis teatras?
Teatrą „Šiaurės Atėnai“ 1991 metais įkūrė tokie veikėjai kaip Algirdas Latėnas ir Saulius Šaltenis, ir sunyko jis dėl tų pačių veikėjų. Neturėjome nei savo vietos, nei režisierių, o po visą šalį vežiojome savo diplominius spektaklius… Teatras subyrėjo ir mes neturėjome darbo.
Sėdime prie alaus bokalo keturi vyrai – Rolandas Kazlas, Kęstutis Jakštas, Juozas Gaižauskas ir aš – mažame kambarėlyje, apkrautame teatro kostiumais, ir svarstome, ką daryti. Ačiū Dievui, kampe kažkas pastebėjo gitarą, aš pasiėmiau būgnelį ir pradėjome muzikuoti. Pirmajam koncertui išsinuomojome Jaunimo teatro Mažąją salę, kurioje telpa 99 žiūrovai. Sukvietėme draugus. Pusę jų sudarė tuometinio Vadovybės apsaugos departamento darbuotojai.
Po Sausio įvykių tarp jų turėjome daug draugų. Buvo nuostabus koncertas. Taip gimė „Viengungiai“. Koncertavome, buvome laimingi, buvo įdomus laikas, kuris pakėlė ir mūsų žinomumą. Apkeliavome Lietuvėlę skersai išilgai.
Kaip toliau klostėsi Jūsų kūrybinis kelias?
O toliau įsijungėme į „LT / Pagauk kampą“, su Jakelaičio režisavimu, turėjau savo laidą, po to – darbas kitose TV, filmai, teatras.
Kiek turėjote vaidmenų teatre, kine, TV ekranuose?
Kadangi pats geriausias dar neatėjo, kitų neskaičiuoju.
Per netrumpą artisto ir režisieriaus gyvenimą filmavimuose tikriausiai buvo ir juokingų, įsimintinų nuotykių. Gal galite keliais pasidalinti?
Būta kuriozinių situacijų ir filmavimo aikštelėse, ir televizijoje, ir teatre. Bet vieną turiu ypač įsimintiną iš tų laikų, kai dar nebuvo mobiliųjų ryšio priemonių.
Grįžtu namo į Rokiškį, pabendrauju su bičiuliais, pasipėriau pirtelėje ir kitą dieną skambinu laidiniu telefonu bičiuliui su klausimu: „Kas naujo, ar viskas gerai?“ O ragelyje išgirstu atsakymą: „Kas gerai? Nieko gero, tiksliau sakant – viskas blogai… Tu vakar turėjai dalyvauti spektaklyje, visi bilietai išparduoti, kur, po velnių, tu bastaisi?!“
Na, pasirodo, pamiršau, kad turėjau vaidinti spektaklyje. Ką darysi – teko iš savo algos padengti visus nuostolius.
Jūs esate ne tik aktorius, bet ir režisierius. Esate reiklus, griežtas ar atlaidus?
Nesukalbamas uzurpatorius, teroristas… O jei rimtai, tai aš noriu, kad aktorius, atėjęs filmuotis, bent 70–80 proc. būtų išmokęs savo tekstą. Tada galėtų ir paimprovizuoti, nes tai kokybiškai daryti galima tik tuo atveju, jei mintinai moki savo tekstą.
Kitas dalykas – aktorius turi būti blaivus. Labai nemėgstu, kai į filmavimo aikštelę ateinama su kvapu. Aš nereikalauju iš aktorių neįmanomų dalykų. Tiesiog ateinu pasiruošęs darbui – beveik mintinai žinau visą filmo scenarijų, visų aktorių tekstus – ir to paties reikalauju iš kitų.
Esu reiklus sau ir kitiems, tai yra ne tik aktoriams, bet ir visiems filmavimo aikštelės darbuotojams – kiekvienas turi žinoti, ką daro, už ką atsakingas, ir tai vykdyti.
Kiek Jūsų režisuotų filmų jau išvydo ekranus ir kiek dar turite planuose?
Būrelis serialų ir trys kino filmai. O planai… Negali jų planuoti, nes nesinori dangiškąjį režisierių prajuokinti.
Smagiau režisuoti ar vaidinti?
Ir tas, ir tas, nes suprantu abi puses. Jei tau gera vaidinti ar režisuoti, tai rezultatas kalba pats už save. Savo paskutiniam spektakliui „Kiek vertas AŠ“ pats rašiau scenarijų, pats režisuoju, pats vaidinu.
Jus gatvėje žmonės atpažįsta, kalbina. Neerzina dėmesys?
Ne, vis dar patinka ir vis dar malonu. Ir žinomumas man vis dar gyvenime padeda, o kai nematytas, nepažįstamas žmogus pasako: „Aš tave gyvai matau pirmą kartą, bet toks jausmas, lyg visą gyvenimą pažįstu“, apima geras jausmas.
Ar sulaukiate kritikos dėl savo vaidmenų iš žiūrovų, žmonos, artimųjų?
Aišku, sulaukiu, o žmona – aršiausia kritikė. Manau, kad kritika yra neišvengiamas dalykas ir variklis.
Jums aktorystė – hobis ar verslas?
Pradžioje buvo profesija, vėliau – hobis ir profesija, po to prisidėjo darbas, galiausiai tai tapo gyvenimu. Taigi visur ir visada esu darbe. Žinoma, kartais nusiviliu, bet keliuos, einu ir – kaip tas dinozauras.
Aktorius – tai ne tik Hamletas, aktorius – tai ir mažas dinozauras iš filmo „Jūros periodo parkas“. Aktorystė – ne tik juokas ir pokštai. Aktorystė – tai ir ašaros, ir kraujas. Aktorystė – tai traumos: tiek dvasinės, tiek fizinės.
Manau, kad aktorius yra įdomiausias, kai jis yra scenoje, vaidina kitus žmones ir tik tada, kai į jį kas nors žiūri. Kai aktorius lieka pats su savimi, vienas, savo virtuvėje su savo arbata – vaizdelis nekoks, kaip pasakytų vienas buvęs politikas. Geriau į tai nežiūrėti, geriau matyti tokį, kokį mes jį matome scenoje – linksmą, fainą, juokingą, įdomų, vaidinantį personažą.
Ar sotus artisto gyvenimas?
Čia kaip pasakysi – jei valgai septynis kartus per savaitę grikius, tai grikiams užtenka, o lašišai ir vaisiams – prisiduriu.
Kokios vertybės gyvenime Jums svarbiausios?
Šeima yra didžiausia vertybė, nors tai supratau gana vėlai.
Jūs vaidinate, režisuojate, grojate, dainuojate… Kokie dar talentai slypi Jumyse?
Kol Ramūnas galvoja, jo žmona sako: „geras vyras“, o sūnus Raidas antrina: „geras tėtis“… Todėl pašnekovas jiems pritaria: „jie sako, jie žino“.
Esate sėkmingas savo profesijoje. Kas tai lemia?
Juodas, didelis ir sunkus darbas, visko planavimas… Žinoma, yra ir sėkmės dalykų, bet darbas – svarbiausia. Ariau visą jaunystę kaip arklys, penkiuose teatruose dirbau vienu metu. Na, o jei trumpai – tai 50 procentų darbo, o visa kita – sėkmė.
Esate labai užimtas žmogus. Ar lieka laiko sau, šeimai?
Dabar tiek daug nebedirbu – pasilikau pagrindinę veiklą savo paties teatre su keturiais monospektakliais ir, žinoma, koncertinę veiklą, todėl galiu leisti daugiau laiko su šeima ir šiek tiek jo skirti sau.
Ar turite pomėgių: žvejojate, medžiojate, skaitote, sportuojate ar ką nors kita?
Sportuoju penkis kartus per savaitę, esu diplomuotas jėgos aitvarų sporto specialistas, plaukiojau įvairiose jūrose ir vandenynuose – tai mano antroji meilė. Mane, kaip ir kitus jėgos aitvarų mylėtojus, labiausiai masina absoliučios laisvės pojūtis, kurį suteikia šis ekstremalus sportas. Po vandenyje praleistų kelių valandų, bandant pažaboti ir aitvarą, ir vėją, jautiesi tarsi naujai gimęs, o kitoms gyvenimo problemoms nebelieka nei laiko, nei erdvės – nurimsta ir kūnas, ir siela.
Jei dėl kokių nors priežasčių reikėtų palikti Lietuvą, kokioje šalyje norėtumėte gyventi?
Pietų Amerikos šalyse, Karibų jūros baseine. Esu ten keliavęs – įspūdinga gamta, įdomūs žmonės, savita kultūra.
Kada ir kaip prasideda Jūsų diena?
Įprastai keliuosi 6.30 valandą, tada – rytinis kūno švaros ritualas, sūnaus vežimas į mokyklą, po to visi namų ir darbo reikalai, repeticijos, koncertai. O 22 valandą, jei nėra koncertų, aš jau lovytėje.
O kur rytinė kava?
Kavos negeriu jau daugiau nei 16 metų, dabar geriu tik kinišką žaliąją arbatą, kurią gaunu tiesiai iš jų plantacijų. Arbatos gėrimas – tai ceremonija arba ritualas, reikia mokėti ją gerti. Aš išmokau, galiu ir kitus to pamokyti. Su arbata reikia elgtis kaip su žmona: supratingai, švelniai, meiliai.
Ko nepadaręs niekada neišvykstate iš namų?
Nepabučiavęs žmonos.
Ar turite sėkmės talismaną?
Neturiu, neprisirišu prie daiktų, amuletų.
Kokios mintys ateina į galvą išgirdus žodį „Biržai“?
Namai, nes Biržai – labai jaukus miestukas, turintis savo aurą, šarmą, na tiesiog kaip namai. Kita mintis – „pašto karveliai”…
Man teko režisuoti serialą „Gaujų karai. Karveliai“. O šiaip ir nuo jaunystės apie Biržų „karvelius” girdėjau – juk Rokiškis ne taip jau ir toli nuo Biržų. Buvo net savotiška romantika – „pašto karveliai“.
Netrukus, tai yra vasario 13 dieną, biržiečiams pristatysite monospektaklį „Kiek vertas AŠ“. Jūsų žodis žiūrovams…
Mieli biržiečiai, jei neateisite į mano spektaklį, tai niekada nepamatysite kitokio Ramūno Rudoko.
O jei ateisite – išgirsite daug netikėtų istorijų ir galėsite kartu su manimi giliai pasijuokti iš aktoriaus profesijos, buities, santykių, gyvenimo.
Gvildensiu klausimą – kiek vertas aš, kiek vertas aktorius? Ar už mano darbą scenoje ar kine bus sumokėta bulviniais blynais? O gal man bus atseikėta tiek, kiek negaila? Ateikite ir visa tai sužinosite naujausioje mano komedijoje „Kiek vertas Aš?“
Pabūsime kartu pusantros valandos, kurių metu matysite mane persikūnijantį į daugelį personažų ir išgirsite dar niekur neskelbtas bei negirdėtas mano gyvenimo istorijas su gera nuotaika ir humoro doze. Laukiu Jūsų.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.