Kas rytą, eidama į darbą, girdžiu skambančius bažnyčios varpus. Jie kviečia į Mišias. Tikrai, reikės užsukti. Vargonų muzika – kažkas magiško ir raminančio, kaip ir giesmės – gydančios. Įprasta kunigo malda, pamokslas… Kai kam rutina, kai kam išlaisvėjimas, o gal kažkam – pagijimas. Pagijimas nuo neapykantos, apkalbų, nuo susipriešinusios visuomenės – nuo netikrumo ir dviprasmybių.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Gal kartais žmogui ir tereikia sustoti, kad suprastų, kiek daug savyje nešiojasi to, ko seniai reikėjo atsikratyti.
Pirmiau nei ruduo prasidėjo, nuo medžių pradėjo kristi lapai, o juos seniūnijų darbininkai kemša į maišus ir išveža. Kad taip galėtume savo liūdesį, ligas, neapykantą ir piktus žodžius sukrauti į didmaišius ir juos kažkas išvežtų toli toli, kad visa tai atgal nesugrįžtų.
Tada atrodytume gražesni ir geresni nei esame. Gal dėl to verta pasistengti. Tačiau yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Esame tam tikrų situacijų įkaitais, ir taip kalbu ne tik apie politiką, bet ir apie elementarius mokesčius, apie tai, kur ir kas pasiima mūsų pinigus.
O pinigai – labai greitai parodo, kas iš tiesų priima sprendimus ir kiek juose yra mūsų pačių valios.
Ar Jūs, taip, taip – būtent Jūs, žinote, už ką mokate mokesčius ir kodėl tokią sumą? Kas ją nustatė? Kodėl negalėjote rinktis pigesnio paslaugos teikėjo? Kodėl???
Artimiausiu metu „Biržiečių žodyje“ startuos straipsnių ciklas apie daugiabučių namų administratorius – kas ir kaip juos pasirenka, kokie mokesčiai ir kas už to slypi…
Įdomu? Tai pats laikas prenumeruoti laikraštį. Ir ne tik todėl, kad sužinotumėte naujienas, kurių jums niekas kitas neatskleis, bet todėl, kad reikia jausti pareigą prenumeruoti laikraštį, kuris nebijo.
Patikėkite, rinkti informaciją kažkam nepatogia tema – iššūkis nemenkas. Ir tai nėra vien moraliniai dalykai – kai jaučiamas spaudimas, bandoma pateikti neteisingą informaciją… Kai pradėjau domėtis daugiabučių namų administratoriumi, vienas verslininkas, apie kurį jūs ir sužinosite straipsniuose, kaip senais laikais bandė „paspausti“. Liaudiškai sakant, nepaėjo…
Tada leido suprasti – už tylėjimą – reklama. Štai čia ir prasideda riba, kurios žurnalistika neturėtų peržengti.
Taigi, sakykime atvirai ir tiesiai – jeigu laikraštis nori išgyventi, turi uždirbti pinigų, o vienas iš pajamų šaltinių – reklama. Vietoj nepatogaus straipsnio – reklama. Kaip Jums tai?
Tada bandai tam verslininkui aiškinti, kad žurnalistika yra darbas be cenzūros, o reklama – savo ruožtu – galima reklamuotis.
„Ar tu nesupratai?“, – įžūliu balsu išpoškina vyriškis.
Aš, žmogau, suprantu, bet gal tu nesupranti – juk „berniukų“ laikai praėjo. Pagalvojau ir suabejojau. O gal už reklamą ir nutylima? Gal „berniukų” laikai niekur nedingo?
Straipsnis bus. Būsiu dėkinga kiekvienam, kuris prenumeruos ir palaikys – neverksim dėl to „berniuko“ reklamos – išgyvensim. Juk pati tikriausia gyvenimo tiesa – atverti žmogui akis ir pasakyti, kas yra kas. Žinojimas suteikia daugiau galimybių.
Vienas žmogus, sužinojęs šią istoriją, pritaręs neparsiduoti, netikėtai paklausė – o kodėl kiti apie tai nerašo. Tada patylėjo ir nueidamas sau po nosimi sušnabždėjo: „Nu jo, reklama…“
Tad esu atvira iki negalėjimo – tiesos niekas kitas nepasakys…
Gal todėl ir reikia kartais sustoti – kaip sustojame išgirdę bažnyčios varpus. Ne tam, kad būtume šventesni už kitus, o tam, kad paklaustume savęs, su kuo jau susitaikėme vien todėl, kad taip patogiau.
Su neaiškiais mokesčiais? Su svetimais sprendimais? Su tylėjimu? Su tais, kurie mano, jog pasiūlys reklamą ir klausimų nebeliks?
Nebūtinai viską galime pakeisti. Bet galime klausti. Galime žinoti. Galime nesutikti.
Nes tylėjimas irgi turi kainą. Tik dažniausiai ją sumoka ne tie, kurie tylą perka.