Naujausios
Kalėjime išliko gyvas ir nesuluošintas
73-ejų Vaclovas Peseckis, kalvis iš Akmenės rajono, gėdijasi, kad buvo atsidūręs už grotų ir praleido trejus pastaruosius metus. Džiaugiasi, kad kalėjime pavyko išlikti gyvam.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Gėda išlieka
V. Peseckis pripažintas kaltu 2011-aisiais dėl žmogaus sunkaus sužalojimo. Kalvėje, kurią V. Peseckis keleri metai vis įrenginėjo buvusioje Eglesių kaimo parduotuvėje, sumušė išgertuvių dalyvį.
Pateko į Mažeikių policijos komisariato areštinę.
„Atvežė mane, pasipuošusį šviesiu kaklaraiščiu, nešiną skoningu lagaminėliu, ir pareigūnai pirmiausia klausinėjo: „Tėvai, už ką pakliuvai“, o aš jaučiau didelę gėdą, kad atsidūriau tokiame amžiuje“, – mena septyniasdešimtmetis V. Peseckis.
Toks pat gėdos jausmas vėl stiprus ir sugrįžus į laisvę.
„Daug kas netiki, kad sėdėjau, o pasakyti reikia, kai šneki apie save, nes dar blogiau, jei slėpčiau“, – mano V. Peseckis, pavasarį sugrįžęs į laisvę.
Kameroje išvengė „sprogdinimo“
Keli mėnesiai iki teismo nuosprendžio slinko Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Prižiūrėtojai senyvam, kalėjimo tvarkos nežinančiam žmogui aiškino: „Tėvai, įmesime į kamerą, turėsi duoti su bliūdeliu į duris – ir reikės išvesti kitur.“
Vėliau sužinojo, kad tokiu būdu gelbėjamasi susimušus.
Po to įvyksta „sprogdinimas“. Taip vadinamas procesas, kai kameros gyventojai išskirstomi po kitas kameras.
„Pastebėjau, kad dingsta mano nusiperkamas maistas, todėl, kai vedė visus pasivaikščioti, apsimečiau miegąs, ir pamačiau vagį“, – mena V. Peseckis.
Ėmė jam šonus vanoti. Užpultasis puolė gelbėtis, belsdamas dubeniu.
Įlėkę prižiūrėtojai išsivedė nukentėjėlį.
„Jei įvyksta muštynės, iš esmės tyrimas tik formalus, o galiausiai lieka abu kalti – ir uždaromi į karcerius“, – sakė V. Peseckis.
Kai jį išvedė pasiaiškinti, sužinojo vagišių teigus, kad jis paslydo, atlikdamas tualeto reikalus, susižalojo.
„Tada aš parašiau, kad tuo metu gulėjau nusisukęs į sieną, o kai kažkas subildėjo, pamačiau sužalotą žmogų, tad taip palikome kameroje ir be nuobaudų“, – pasakojo V. Peseckis.
Jis taip pelnė kitų kalinių pagarbą, kaip sakė, už kalvišką ranką.
Kumščio teisė
Po nuosprendžio buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją.
Čia jį apstojo akmeniškiai. Keli ėmė vadinti „ožiu“, „stukačiumi“.
Jie suorganizavo provokaciją – užkišo durų spyną ir susitarę liudijo, kad matė tai darant V. Peseckį.
„Dabar suprantu, kad jaunimas kalėjime niekaip kitaip nesuvaldomas, tik skausmu. Tokie negerbia žmogaus amžiaus, yra akiplėšos. Tad ir man atrodė, kad beliko vienintelis išsigelbėjimas: imtis kalėjime galiojančios kumščio teisės: apsigini – išsilaikai, o jei ne – lieki ujamas.“
Pasakė prižiūrėtojams, ką darysiąs. Jie patarė žilagalviui atsisakyti plano, nes tada gautų nuobaudą, kuri trukdytų laiku grįžti į laisvę. Ir kolonijos vadovybė padėjo – iškėlė į kitą pastatą, kitapus tvoros.
Žinios perduodamos virve
Kaliniai domisi vieni kitais. Artimiausių kamerų kaimynai pasikalba per tualeto angas. Jomis įmanoma perduoti ir daiktų.
Popieriniai rašteliai pririšami prie virvučių, kurios tįsta už grotuotų langų. Tokią vadinamą informacijos liniją prižiūrėtojai nupjausto, bet po kurio laiko vėl surišamos naujos virvės.
„Labiausiai perduodamos žinios apie „stukačius“, „gaidžius“, nes tokie labiausiai nemėgstami“, – sakė V. Peseckis.
Tie, kurie perduoda informaciją kalėjimo prižiūrėtojams ar yra nuteisti už mažamečių lytinį išnaudojimą, yra žeminami, mušami.
Tai vyksta slapčia, tad kartais pamatai tą patį žmogų vis su nauja mėlyne veide.
Pažemintieji verčiami „duchais“, kurie turi atlikti pačius prasčiausius darbus. Įprasta, kad kasdien plauna kamerą, valo tualetą.
Tik turtingesniems įmanoma nors šiek tiek apsisaugoti. Kai turi iš ko nupirkti maisto, cigarečių ir taip atsiskaityti su kitais kaliniais, kurie tapdavo asmeniniais apsauginiais.
Kalėjime susitaupė tūkstantį litų
V. Peseckis gaudavo pensiją. Iš jos pirkdavo šį tą bendram naudojimui kamerose: vienur – televizijos kabelių, kitur – televizorių.
Pensininko galimybes viliojo kitus kalinius. Tad reikalavo pirkti „larą“ – cigarečių, saldainių, maisto produktų.
Nuteistasis, negavęs, ko prašęs, smogė į veidą V. Peseckiui. Šis atsakė tuo pačiu.
Užpuolikas neteko dviejų dantų.
„Po to mano autoritetas nusmuko prieš tiesioginius mano prižiūrėtojus, man nebesudarė sąlygų dirbti su metalu ar bent su medžiu, ėmė vadinti kalviu apsišaukėliu“, – pasakojo V. Peseckis.
Jis mano galėjęs reikalus pataisyti, jei būtų elgęsis kaip kiti senyvi kaliniai, kurie iš pensijos pirkdavo kavos, užkandžių ir vaišindavo prižiūrėtojus.
Jis galėjo prisipirkti ir kalėjimo valiutos – cigarečių – ir jomis pirkti aplinkinių palankumą.
Tačiau akmeniškis nesišvaistė pinigais, todėl į laisvę išėjo su sutaupytu tūkstančiu litų banko sąskaitoje.
Už grotų neįgijo draugų
V. Peseckis per trejus metus neįgijo kalėjimo bičiulių.
„Kiekvienas ten atsako tik už save“, – paaiškina.
Tad jei su kuo ir pasikalbėdavo – tik pusbalsiu.
Buvęs laivo kapitonas sakė siūlęs advokatams 50 tūkstančių litų, jei būtų išteisintas dėl pasisavinto turto. Tačiau liko už grotų.
Pakalbėdavo su panevėžiečiu, kuris laisvėje apsimetinėjo kunigu ir viliojo pinigus.
Sutiko kraštietį, kuris primušė gyvenimo draugę, o paskui dėl to sielojosi, bandė persipjauti kraujagysles.
Pažino traktorininką, kuris kelerius metus prievartavo nepilnametę mergaitę. Sutiko sporto trenerį, lytiškai išnaudojusį savo auklėtinį.
„Neturėjau išeiti“
V. Peseckiui nepalūžti kalėjime padėjo sportas.
Kasdien darydavo mankštą, bėgiodavo pasivaikščiojimų kieme po tris kilometrus. Išsimatavo žingsniais, koks atstumas nuo vieno krašto iki kito, ir skaičiuodavo atkarpas.
Bėgiodavo anksti ryte, kai kalėjimas dar miegodavo.
V. Peseckis sako, kad daug kas manė, kad jis neišeisiąs iš kalėjimo arba ten būsiąs suluošintas.
Pats pamatė, kaip ne vienam taip nutiko. „Mano akyse užmušė kokių 40 metų vyrą“, – mena buvęs kalinys.
Jam ne kartą slapčiomis vožta, galbūt kokiu mietu ar kitokiu sunkiu daiktu, o kaltų nepavykdavo nustatyti. Eina tamsiu koridoriumi, dingsta elektra, o tą pačią akimirką – smūgis į galvą ar per pečius.
„Gerai, kad esu kalvis ir tvirtas, todėl neužmušė, nepadarė invalidu“, – sakė V. Peseckis.
Jei kartais pavykdavo sugriebti kaltininką, geriau laikydavosi kalėjimo praktikos – neskųsti.
Autoriaus nuotr.
ATMINIMAS: Vaclovas Peseckis išsinešė iš kalėjimo kortelę, kuri buvo pritvirtinta prie jo lovos.
RANKOS: Kalvis Vaclovas Peseckis jaučia turįs dar tvirtą ranką, todėl norėtų imtis kalvystės.