Kai kostiumais apsirengę dėdės ir solidžiai atrodančios damos iš televizorių ekranų aiškina, kaip gerai gyvename, kokie esame modernūs, skaitmenizuoti ir, svarbiausia, saugūs, kartais užtenka vieno stipresnio vėjo gūsio, kad visas tas gražiai nupudruotas paveikslėlis subyrėtų.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Pūstelėjo. Ir likome be elektros. Kartu – be vandens. Be ryšio. Kai kur – ir be galimybės pasigaminti šilto maisto. Vieniems tai truko kelias valandas, kiti jau kelintą parą laukia, kada jų namuose vėl užsidegs lemputė.
Ir čia staiga paaiškėja, kiek daug mūsų XXI amžiaus „pažangos“ laikosi ant vieno elektros laido.
Nėra elektros – neveikia elektrinė viryklė. Neveikia bankomatas. Ne visur gali atsiskaityti kortele. Negali įsipilti degalų. Sustoja dalis vandens tiekimo sistemų. Senka telefono baterija. Elektromobilis, apie kurį taip gražiai kalbame kaip apie ateities transportą, tampa brangiu kiemo papuošalu, jeigu nėra kuo jo įkrauti.
Trumpas, bet stiprus vėjo gūsis visus mus nubloškė į labai nemalonią realybę. Ir dar gerai, kad dabar – ne žiema. O jeigu tokia vėtra ūžteltų žiemą? Jeigu tris paras nebūtų ne tik elektros, bet ir šildymo?
Mieste dar kitaip. Ten infrastruktūra dažniausiai atkuriama greičiau. O miesteliuose, vienkiemiuose, atokesniuose kaimuose žmogus lieka tamsoje, be vandens ir su vieninteliu klausimu – kiek dar reikės laukti?
Gražus ir žmogiškas Biržų savivaldybės sprendimas atverti duris žmonėms, kad šie galėtų pasikrauti telefonus bei kitus būtinus elektroninius prietaisus. Sakysite – menkniekis?
Ne. Kai žmogus nelaimėje, net toks menkniekis tampa labai svarbus. Dar svarbiau tai, kad atsirado žmonių, siūlančių pagalbą vieni kitiems. Kas turi generatorių, kas vandens, kas gali išvirti puodą sriubos, kas tiesiog paskambina senam kaimynui ir paklausia: ar tau viskas gerai?
Ir štai šitoje vietoje norisi pasakyti – tai žiauriai gera jausti. Kai prispaudžia nelaimė, mes vis dar mokame būti žmonėmis. Tačiau kartu ši audra iškėlė klausimą, kurio niekaip nepavyks užmaskuoti gražiomis kalbomis apie atsparią valstybę.
Ar mes iš tiesų pasiruošę dienai X? Ne teorinei. Ne nupieštai spalvotame lankstinuke. Ne tai, apie kurią ministrai kalba televizijos studijose. Tikrai dienai X.
Jeigu ne medis, o priešiška valstybė nutrauktų elektros tiekimą? Jeigu būtų sąmoningai smogta pastotėms, ryšio sistemoms, kuro tiekimui? Ką tada?
Šį savaitgalį atsakymo ieškoti toli nereikėjo. Gamta neturėjo nei raketų, nei dronų, nei diversantų. Tik vėją. Ir jo pakako.
Metų metus žmonėms kalbama: būkite pasiruošę. Turėkite vandens. Turėkite maisto atsargų. Turėkite radijo imtuvą. Turėkite grynųjų. Turėkite planą. Gerai. O valstybė turi?
Gyventojai vis labiau stumiami į pasaulį, kuriame viskas priklauso nuo elektros. Viryklės – elektrinės. Šildymo sistemos – priklausomos nuo elektros. Atsiskaitymai – kortele ar telefonu. Bankininkystė – internete. Automobiliai – vis dažniau kraunami iš rozetės.
Kai nėra elektros, gali mojuoti savo banko kortele nors iki pažaliavimo. Kur ją, atsiprašant, kišti, kai terminalas negyvas? Į kokią š…? Šito ponai strategai kažkodėl nepaaiškina.
Dar visai neseniai dujinė viryklė žmogui buvo paprasčiausias atsarginis variantas – dingo elektra, bent sriubą išsivirsi. Dabar vis dažniau visa buitis sujungiama į vieną energijos šaltinį. Patogu? Taip. Modernu? Be abejo. Atsparu? Šis savaitgalis parodė.
Lygiai taip pat kalbame apie namų šildymą. Malkos negerai, anglis aplamai reikia uždrausti… Dyzelinas brangus, granulės kainuoja kainuoja iki 500 eurų, todėl elektra pateikiama kaip kone universalus išsigelbėjimas. O tada – trakšt… Ir visa mūsų „žalioji“, „išmanioji“ bei „modernioji“ buitis stovi kaip muziejaus eksponatas.
Degalų kainos irgi bado akis. Dyzelinas Lietuvoje jau perkopė dviejų eurų ribą, kai kaimyninėje Lenkijoje vairuotojai už jį moka apie 40 centų mažiau. Kam dirba mūsų valstybės politika? Žmogui?
Seimo narys Saulius Skvernelis, kuriam ikiteisminiame tyrime paskirta intensyvi priežiūra ir elektroninė apykojė, į Seimą vaikščiojo ją dėvėdamas. Vėliau viešai paskelbta, kad išvykos metu įrenginys, gavus prokuroro leidimą, buvo nuimtas. Ar visi šioje valstybėje prieš taisykles esame vienodai lygūs?
Nes paprastas žmogus labai dažnai jaučiasi esantis lygus tol, kol nesusiduria su tais, kurie yra lygesni. Ir čia jau nebe vien apie Skvernelį. Apie visą mūsų politinę kultūrą. Apie postų stumdymą. Apie skandalus. Apie interesus. Apie politikus, kurie prieš rinkimus puikiai žino, kur yra provincija, o po rinkimų kartais, atrodo, pamiršta net kelią iki jos.
Ar jiems dabar skauda galvą dėl jaunos šeimos, kuri kelintą parą neturi elektros ir vandens? Dėl mamos, negalinčios vaikui normaliai paruošti valgio? Dėl senolės atokiame kaime, kuri sėdi tamsoje ir nežino, kada kas nors atvažiuos?
Energetikų darbas po tokios stichijos tikrai nėra lengvas. Žmonės brigadose dirba ne televizijos studijose – jie lipa per išvartas, remontuoja linijas, rizikuoja ir bando kuo greičiau grąžinti elektrą. Pyktį būtų kvaila versti ant tų, kurie dabar realiai dirba. Klausimas kitas.
Kodėl sistema tokia pažeidžiama? Ir kodėl apie mūsų pasirengimą krizei garsiausiai kalbama tada, kai dar šviečia lempos? Televiziniai veidai nuolat primena apie galimą karą. Krašto apsaugai skiriami milijardai. Raginama ruoštis visuomenei. Ruoškimės. Bet norisi paklausti ir jūsų, ponai sostinėje: „O jūs pasiruošėte?”
Ar yra planas, kaip kelias paras gyvens miesteliai ir kaimai be elektros? Kaip veiks degalinės? Kaip žmonės gaus vandens? Kaip atsiskaitys už maistą? Kaip bus pasirūpinta vienišais senoliais? Kas nutiks ryšiui? Kaip teks šildytis žiemą? Ne po savaitės. Ne po komisijos posėdžio. Ne tada, kai ministras surengs spaudos konferenciją. Tą pačią dieną.
Nes priešas, jeigu kada ateitų, vargu ar mandagiai palauks, kol sušauksime darbo grupę. Šįkart mus egzaminavo gamta.
Audra gal šiek tiek netgi buvo naudinga, nes pasidėjome mobiliuosius į šoną ir pabendravome su šeimos nariais. Kita vertus, per kelias valandas buvo nuplėštas gražus valstybės atsparumo popieriukas – psirodo, mūsų civilizaciją nuo chaoso kai kur skiria vienas laidas. Ir vienas stipresnis vėjo gūsis.
Todėl kitą kartą, kai iš televizoriaus ekrano koks nors kostiumuotas ponas ramiai aiškins, kad esame saugūs, pasiruošę ir atsparūs, norėčiau jo paklausti tik vieno: „Kiek parų jūs pats esate pasiruošęs išgyventi be elektros, vandens, ryšio, banko kortelės, degalų ir šildymo?” Tamsoje visi lozungai atrodo vienodai.