Tamsoje visi lozungai atrodo vienodai

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Pūs­te­lė­jo. Ir li­ko­me be elekt­ros. Kar­tu – be van­dens. Be ry­šio. Kai kur – ir be ga­li­my­bės pa­si­ga­min­ti šil­to mais­to. Vie­niems tai tru­ko ke­lias va­lan­das, ki­ti jau ke­lin­tą pa­rą lau­kia, ka­da jų na­muo­se vėl už­si­degs lem­pu­tė. Ir čia stai­ga paaiš­kė­ja, kiek daug mū­...

Pūs­te­lė­jo. Ir li­ko­me be elekt­ros. Kar­tu – be van­dens. Be ry­šio. Kai kur – ir be ga­li­my­bės pa­si­ga­min­ti šil­to mais­to. Vie­niems tai tru­ko ke­lias va­lan­das, ki­ti jau ke­lin­tą pa­rą lau­kia, ka­da jų na­muo­se vėl už­si­degs lem­pu­tė.

Ir čia stai­ga paaiš­kė­ja, kiek daug mū­sų XXI am­žiaus „pa­žan­gos“ lai­ko­si ant vie­no elekt­ros lai­do.

Nė­ra elekt­ros – ne­vei­kia elekt­ri­nė vi­ryk­lė. Ne­vei­kia ban­ko­ma­tas. Ne vi­sur ga­li at­si­skai­ty­ti kor­te­le. Ne­ga­li įsi­pil­ti de­ga­lų. Sus­to­ja da­lis van­dens tie­ki­mo sis­te­mų. Sen­ka te­le­fo­no ba­te­ri­ja. Elekt­ro­mo­bi­lis, apie ku­rį taip gra­žiai kal­ba­me kaip apie atei­ties trans­por­tą, tam­pa bran­giu kie­mo pa­puo­ša­lu, jei­gu nė­ra kuo jo įkrau­ti.

Trum­pas, bet stip­rus vė­jo gū­sis vi­sus mus nu­bloš­kė į la­bai ne­ma­lo­nią rea­ly­bę. Ir dar ge­rai, kad da­bar – ne žie­ma. O jei­gu to­kia vėt­ra ūž­tel­tų žie­mą? Jei­gu tris pa­ras ne­bū­tų ne tik elekt­ros, bet ir šil­dy­mo?

Mies­te dar ki­taip. Ten inf­rast­ruk­tū­ra daž­niau­siai at­ku­ria­ma grei­čiau. O mies­te­liuo­se, vien­kie­miuo­se, ato­kes­niuo­se kai­muo­se žmo­gus lie­ka tam­so­je, be van­dens ir su vie­nin­te­liu klau­si­mu – kiek dar rei­kės lauk­ti?

Gra­žus ir žmo­giš­kas Bir­žų sa­vi­val­dy­bės spren­di­mas at­ver­ti du­ris žmo­nėms, kad šie ga­lė­tų pa­si­krau­ti te­le­fo­nus bei ki­tus bū­ti­nus elekt­ro­ni­nius prie­tai­sus. Sa­ky­si­te – menk­nie­kis?

Ne. Kai žmo­gus ne­lai­mė­je, net toks menk­nie­kis tam­pa la­bai svar­bus. Dar svar­biau tai, kad at­si­ra­do žmo­nių, siū­lan­čių pa­gal­bą vie­ni ki­tiems. Kas tu­ri ge­ne­ra­to­rių, kas van­dens, kas ga­li iš­vir­ti puo­dą sriu­bos, kas tie­siog pa­skam­bi­na se­nam kai­my­nui ir pa­klau­sia: ar tau vis­kas ge­rai?

Ir štai ši­to­je vie­to­je no­ri­si pa­sa­ky­ti – tai žiau­riai ge­ra jaus­ti. Kai pri­spau­džia ne­lai­mė, mes vis dar mo­ka­me bū­ti žmo­nė­mis. Ta­čiau kar­tu ši aud­ra iš­kė­lė klau­si­mą, ku­rio nie­kaip ne­pa­vyks už­mas­kuo­ti gra­žio­mis kal­bo­mis apie at­spa­rią vals­ty­bę.

Ar mes iš tie­sų pa­si­ruo­šę die­nai X? Ne teo­ri­nei. Ne nu­pieš­tai spal­vo­ta­me lanks­ti­nu­ke. Ne tai, apie ku­rią mi­nist­rai kal­ba te­le­vi­zi­jos stu­di­jo­se. Tik­rai die­nai X.

Jei­gu ne me­dis, o prie­šiš­ka vals­ty­bė nu­trauk­tų elekt­ros tie­ki­mą? Jei­gu bū­tų są­mo­nin­gai smog­ta pa­sto­tėms, ry­šio sis­te­moms, ku­ro tie­ki­mui? Ką ta­da?

Šį sa­vait­ga­lį at­sa­ky­mo ieš­ko­ti to­li ne­rei­kė­jo. Gam­ta ne­tu­rė­jo nei ra­ke­tų, nei dro­nų, nei di­ver­san­tų. Tik vė­ją. Ir jo pa­ka­ko.

Me­tų me­tus žmo­nėms kal­ba­ma: bū­ki­te pa­si­ruo­šę. Tu­rė­ki­te van­dens. Tu­rė­ki­te mais­to at­sar­gų. Tu­rė­ki­te ra­di­jo im­tu­vą. Tu­rė­ki­te gry­nų­jų. Tu­rė­ki­te pla­ną. Ge­rai. O vals­ty­bė tu­ri?

Gy­ven­to­jai vis la­biau stu­mia­mi į pa­sau­lį, ku­ria­me vis­kas pri­klau­so nuo elekt­ros. Vi­ryk­lės – elekt­ri­nės. Šil­dy­mo sis­te­mos – pri­klau­so­mos nuo elekt­ros. At­sis­kai­ty­mai – kor­te­le ar te­le­fo­nu. Ban­ki­nin­kys­tė – in­ter­ne­te. Au­to­mo­bi­liai – vis daž­niau krau­na­mi iš ro­ze­tės.

Kai nė­ra elekt­ros, ga­li mo­juo­ti sa­vo ban­ko kor­te­le nors iki pa­ža­lia­vi­mo. Kur ją, at­si­pra­šant, kiš­ti, kai ter­mi­na­las ne­gy­vas? Į ko­kią š…? Ši­to po­nai stra­te­gai kaž­ko­dėl ne­paaiš­ki­na.

Dar vi­sai ne­se­niai du­ji­nė vi­ryk­lė žmo­gui bu­vo pa­pras­čiau­sias at­sar­gi­nis va­rian­tas – din­go elekt­ra, bent sriu­bą iš­si­vir­si. Da­bar vis daž­niau vi­sa bui­tis su­jun­gia­ma į vie­ną ener­gi­jos šal­ti­nį. Pa­to­gu? Taip. Mo­der­nu? Be abe­jo. Ats­pa­ru? Šis sa­vait­ga­lis pa­ro­dė.

Ly­giai taip pat kal­ba­me apie na­mų šil­dy­mą. Mal­kos ne­ge­rai, ang­lis ap­la­mai rei­kia už­draus­ti… Dy­ze­li­nas bran­gus, gra­nu­lės kai­nuo­ja kai­nuo­ja iki 500 eu­rų, to­dėl elekt­ra pa­tei­kia­ma kaip ko­ne uni­ver­sa­lus iš­si­gel­bė­ji­mas. O ta­da – trakšt… Ir vi­sa mū­sų „ža­lio­ji“, „iš­ma­nio­ji“ bei „mo­der­nio­ji“ bui­tis sto­vi kaip mu­zie­jaus eks­po­na­tas.

De­ga­lų kai­nos ir­gi ba­do akis. Dy­ze­li­nas Lie­tu­vo­je jau per­ko­pė dvie­jų eu­rų ri­bą, kai kai­my­ni­nė­je Len­ki­jo­je vai­ruo­to­jai už jį mo­ka apie 40 cen­tų ma­žiau. Kam dir­ba mū­sų vals­ty­bės po­li­ti­ka? Žmo­gui?

Sei­mo na­rys Sau­lius Skver­ne­lis, ku­riam iki­teis­mi­nia­me ty­ri­me pa­skir­ta in­ten­sy­vi prie­žiū­ra ir elekt­ro­ni­nė apy­ko­jė, į Sei­mą vaikš­čio­jo ją dė­vė­da­mas. Vė­liau vie­šai pa­skelb­ta, kad iš­vy­kos me­tu įren­gi­nys, ga­vus pro­ku­ro­ro lei­di­mą, bu­vo nuim­tas. Ar vi­si šio­je vals­ty­bė­je prieš tai­syk­les esa­me vie­no­dai ly­gūs?

Nes pa­pras­tas žmo­gus la­bai daž­nai jau­čia­si esan­tis ly­gus tol, kol ne­su­si­du­ria su tais, ku­rie yra ly­ges­ni. Ir čia jau ne­be vien apie Skver­ne­lį. Apie vi­są mū­sų po­li­ti­nę kul­tū­rą. Apie po­stų stum­dy­mą. Apie skan­da­lus. Apie in­te­re­sus. Apie po­li­ti­kus, ku­rie prieš rin­ki­mus pui­kiai ži­no, kur yra pro­vin­ci­ja, o po rin­ki­mų kar­tais, at­ro­do, pa­mirš­ta net ke­lią iki jos.

Ar jiems da­bar skau­da gal­vą dėl jau­nos šei­mos, ku­ri ke­lin­tą pa­rą ne­tu­ri elekt­ros ir van­dens? Dėl ma­mos, ne­ga­lin­čios vai­kui nor­ma­liai pa­ruoš­ti val­gio? Dėl se­no­lės ato­kia­me kai­me, ku­ri sė­di tam­so­je ir ne­ži­no, ka­da kas nors at­va­žiuos?

Ener­ge­ti­kų dar­bas po to­kios sti­chi­jos tik­rai nė­ra leng­vas. Žmo­nės bri­ga­do­se dir­ba ne te­le­vi­zi­jos stu­di­jo­se – jie li­pa per iš­var­tas, re­mon­tuo­ja li­ni­jas, ri­zi­kuo­ja ir ban­do kuo grei­čiau grą­žin­ti elekt­rą. Pyk­tį bū­tų kvai­la vers­ti ant tų, ku­rie da­bar rea­liai dir­ba. Klau­si­mas ki­tas.

Ko­dėl sis­te­ma to­kia pa­žei­džia­ma? Ir ko­dėl apie mū­sų pa­si­ren­gi­mą kri­zei gar­siau­siai kal­ba­ma ta­da, kai dar švie­čia lem­pos? Te­le­vi­zi­niai vei­dai nuo­lat pri­me­na apie ga­li­mą ka­rą. Kraš­to ap­sau­gai ski­ria­mi mi­li­jar­dai. Ra­gi­na­ma ruoš­tis vi­suo­me­nei. Ruoš­ki­mės. Bet no­ri­si pa­klaus­ti ir jū­sų, po­nai sos­ti­nė­je: „O jūs pa­si­ruo­šė­te?”

Ar yra pla­nas, kaip ke­lias pa­ras gy­vens mies­te­liai ir kai­mai be elekt­ros? Kaip veiks de­ga­li­nės? Kaip žmo­nės gaus van­dens? Kaip at­si­skai­tys už mais­tą? Kaip bus pa­si­rū­pin­ta vie­ni­šais se­no­liais? Kas nu­tiks ry­šiui? Kaip teks šil­dy­tis žie­mą? Ne po sa­vai­tės. Ne po ko­mi­si­jos po­sė­džio. Ne ta­da, kai mi­nist­ras su­rengs spau­dos kon­fe­ren­ci­ją. Tą pa­čią die­ną.

Nes prie­šas, jei­gu ka­da atei­tų, var­gu ar man­da­giai pa­lauks, kol su­šauk­si­me dar­bo gru­pę. Šį­kart mus eg­za­mi­na­vo gam­ta.

Aud­ra gal šiek tiek ne­tgi bu­vo nau­din­ga, nes pa­si­dė­jo­me mo­bi­liuo­sius į šo­ną ir pa­bend­ra­vo­me su šei­mos na­riais. Ki­ta ver­tus, per ke­lias va­lan­das bu­vo nu­plėš­tas gra­žus vals­ty­bės at­spa­ru­mo po­pie­riu­kas – psi­ro­do, mū­sų ci­vi­li­za­ci­ją nuo chao­so kai kur ski­ria vie­nas lai­das. Ir vie­nas stip­res­nis vė­jo gū­sis.

To­dėl ki­tą kar­tą, kai iš te­le­vi­zo­riaus ek­ra­no koks nors kos­tiu­muo­tas po­nas ra­miai aiš­kins, kad esa­me sau­gūs, pa­si­ruo­šę ir at­spa­rūs, no­rė­čiau jo pa­klaus­ti tik vie­no: „Kiek pa­rų jūs pa­ts esa­te pa­si­ruo­šęs iš­gy­ven­ti be elekt­ros, van­dens, ry­šio, ban­ko kor­te­lės, de­ga­lų ir šil­dy­mo?” Tam­so­je vi­si lo­zun­gai at­ro­do vie­no­dai.