Iš Tailando į Biržus – po 20 metų

Ko­kias dar kal­bas mo­ka Džo­nas? Sa­vo gim­tą­ją ang­lų, lie­tu­vių ir tai­lan­die­čių. Pra­džio­je Džo­nui į lie­tu­viš­kus sa­ki­nius vis įsi­pin­da­vo vie­nas ki­tas tai­lan­die­tiš­kas žo­dis, bet po po­ros va­lan­dų jis lie­tu­viš­kai py­lė grei­ta­kal­be.

– Kai at­skri­do­me į Vil­nių, jau pir­mą die­ną su vi­sais – par­da­vė­jais, bar­me­nais – sten­giau­si kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Ma­nau, jei pa­gy­ven­čiau Lie­tu­vo­je mė­ne­sį, kal­bė­čiau ge­rai, – kuk­li­no­si Džo­nas.

Džo­no no­ras at­vyk­ti į Lie­tu­vą bu­vo di­džiu­lis. Pa­si­tai­kė pro­ga. Prieš at­vyk­da­mas į Lie­tu­vą jis su šei­ma vie­šė­jo Ame­ri­ko­je. Po to pla­nai skrai­di­no at­gal į Tai­lan­do sos­ti­nę Ban­ko­ką, kur Džo­nas gy­ve­na jau 15 me­tų. Tar­pi­ne sto­te­le į na­mus tu­rė­jo tap­ti Is­pa­ni­ja, kur taip pat gy­ve­na šei­mos bi­čiu­liai. De­ja, Džo­nas įkal­bė­jo šei­my­ną at­vyk­ti į Lie­tu­vą. Vos trims die­noms. Ka­dan­gi vieš­na­gė trum­pa, iš anks­to su­si­ta­rė­me: su­si­tik­si­me su Džo­nu Vil­niu­je. Ta­čiau Džo­nas taip no­rė­jo pa­ma­ty­ti Bir­žus, jog iš­si­nuo­ma­vo ma­ši­ną ir pus­die­niui at­va­žia­vo pas mus.

– Tik ne­la­bai at­si­mi­niau, ku­ria­me na­me gy­ve­nau: prieš Sa­vi­val­dy­bę ar už jos? – juo­kė­si Džo­nas.

Ap­gai­les­ta­vo­me, kad Džo­nas at­vy­ko vie­nas, šei­my­ną pa­li­kęs Vil­niu­je. Be­je, Džo­nas ve­dęs ame­ri­kie­tę žmo­ną, ku­rios tė­ve­lis ko­rė­jie­tis, o ma­ma – ame­ri­kie­tė. Jų šei­mo­je aš­tuon­me­čiai dvy­niai: mer­gai­tė ir ber­niu­kas. Šei­ma į Bir­žus ne­va­žia­vo dėl to, kad no­rė­jo leis­ti mums lais­vai pa­bend­rau­ti lie­tu­viš­kai.

Sku­bė­jo­me jam pa­ro­dy­ti bent da­lį Bir­žų, ku­rių dar ne­ma­tė Džo­nas: So­de­liš­kių dva­rą, Kir­ki­lų bokš­tą, "Alaus ke­lio" res­to­ra­ną, at­nau­jin­tą til­tą per Šir­vė­ną. Dau­giau ne­la­bai su­spė­jo­me. Va­žia­vo­me au­to­mo­bi­liu per Bir­žus, o Džo­nas pui­kiai pri­si­mi­nė, kur ko­kia įstai­ga, par­duo­tu­vė, res­to­ra­nas, ki­no teat­ras bu­vo prieš 20 me­tų. Vau! Kai kas jau iš­si­try­nė iš mū­sų at­min­ties!

– Bet Bir­žus dar ga­li­ma at­pa­žin­ti, – pa­da­rė iš­va­dą Džo­nas.

Jam bu­vo vis­kas įdo­mu: kaip gy­ve­na­me mes, kaip gy­ve­na jo ge­ri pa­žįs­ta­mi Al­gis Bra­zaus­kas, Au­gus­ti­na ir Egils Sku­jos, Sta­sė Ei­ta­vi­čie­nė. Džo­nas ap­gai­les­ta­vo, jog tarp mū­sų ne­bė­ra Ro­mo Šal­taus­ko, Vy­tau­to Zur­bos, su ku­riais jam te­ko dirb­ti Sa­vi­val­dy­bė­je.

Sve­čias vai­ši­no­si kep­ta duo­na, ku­rios bu­vo la­bai pa­siil­gęs ir de­gus­ta­vo bir­žie­tiš­ką alų. La­biau­siai pa­siilg­tas – na­mi­nis, iš So­de­liš­kių dva­ro sta­ti­nai­tės. Il­gai rei­kė­jo lauk­ti, kol nu­sės pu­ta! Bu­vo la­bai nu­ste­bęs, kad Lie­tu­vo­je po 20 va­lan­dos ne­ga­li­ma nu­si­pirk­ti al­ko­ho­lio.

– Vil­niu­je ma­nęs žmo­na pa­pra­šė nu­pirk­ti bu­te­lį vy­no. Bet man jo ne­par­da­vė. Tuo­met pa­pra­šiau bu­te­lio vy­no ba­re. Pa­sa­kiau, jog tau­rę iš­ger­siu, o li­ku­sį pa­siim­siu su sa­vi­mi. Pa­sa­kė: ne­ga­li­ma. Žmo­na ma­nė, kad aš vy­no nu­pirk­ti pa­mir­šau. Keis­ta tvar­ka pas jus, – ste­bė­jo­si sve­čias.

Džo­no iš­ma­nia­ja­me te­le­fo­ne – se­nos nuo­trau­kos, ku­rio­se mes, vi­si jo drau­gai. vie­ni pa­si­kei­tę ma­žiau, ki­ti – dau­giau. Vie­ni sto­res­ni, ki­ti – plo­nes­ni. Bet ne tai svar­biau­sia. Svar­biau­sia, kad jau­čia­mės taip, tar­si ne­bu­vo­me iš­si­sky­rę. O kiek nuo­ty­kių ir pri­si­mi­ni­mų at­gi­mė! Pri­si­mi­nė­me ki­tus sa­va­no­rius, ku­rie dir­bo Bir­žuo­se prieš 20 me­tų. Ško­tą Ive­ną, Po­lą, Džei­ką, Maik­lą... Jie ne­daž­nai, bet ap­lan­ko Bir­žus.

– Čia ga­lė­čiau gy­ven­ti, – sa­ko Džo­nas.

Bir­žus Džo­nas pa­li­ko prieš 20 me­tų, čia ati­dir­bęs dve­jus me­tus ir su­si­ra­dęs daug drau­gų, nes bu­vo la­bai pa­pras­tas, links­mas ir bend­rau­jan­tis. Dar me­tus jis li­ko dirb­ti Vil­niu­je, o pa­skui iš­ke­lia­vo į sa­vo gim­tą­ją Pen­sil­va­ni­ją. Po to dar ke­lis kar­tus jo su­lau­kė­me Bir­žuo­se. Vie­ną sy­kį, kai dar ne­bu­vo mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, su­ta­rė­me lauk­ti Džo­no at­vyks­tan­čio au­to­bu­su iš Pa­ne­vė­žio Bir­žų Au­to­bu­sų sto­ty­je. Ne­su­lau­kė­me. Džo­nas sė­do į tak­si ir at­va­žia­vo tie­siai į mū­sų kie­mą. Pro tak­si lan­gą ky­šo­jo gi­ta­ra, o Džo­nas ja gro­jo. Ar gro­ja iki šiol? Gro­ja, bet ne­la­bai ge­rai. Džo­nas vi­sa­da kuk­li­na­si. Gy­ven­da­mas Bir­žuo­se į ang­lų kal­bą iš­ver­tė Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio "Žal­do­ky­nę", pa­ra­šė ro­ma­ną... Pas­kui dar vie­ną. Kol kas ro­ma­nų neiš­lei­do. Džo­nas bai­gęs li­te­ra­tū­rą Jei­ly­je, po to – eko­no­mi­kos moks­lus ki­ta­me uni­ver­si­te­te. Vi­sa­da sva­jo­jo dirb­ti tu­riz­mo sri­ty­je ir jo sva­jo­nė iš­si­pil­dė.

– Da­bar esu "big boss" – di­de­lis vir­ši­nin­kas, – sa­kė Džo­nas.

Ban­ko­ke jis va­do­vau­ja bend­ro­vei "Ago­da". Tai bend­ro­vė, ku­ri vi­sa­me pa­sau­ly­je re­zer­vuo­ja vieš­bu­čius.

– Kai pra­dė­jau dirb­ti, mū­sų bu­vo 200. Per 15 me­tų bend­ro­vė išau­go ir da­bar va­do­vau­ju 6000 žmo­nių, – pa­sa­ko­jo Džo­nas.

Tai­lan­de Džo­no vai­kai lan­ko tarp­tau­ti­nę mo­kyk­lą. Šei­ma gy­ve­na di­de­lia­me bu­te. Džo­ną į dar­bą ve­ža vai­ruo­to­jas.

– Esu blo­gas bo­sas, nes esu ne­pik­tas bo­sas, – juo­ka­vo Džo­nas.

Tai­lan­de Džo­no šei­mą su­lai­ko tik dar­bas. Jo sva­jo­nė – grįž­ti į Ame­ri­ką. Gal po me­tų ar dve­jų. Džo­nas pa­sa­ko­jo, jog adap­tuo­tis Tai­lan­de ne­bu­vo leng­va. Ten la­bai karš­ta ir drėg­na. Kiek vė­siau – sau­sio mė­ne­sį. Šis mė­nas tin­ka­miau­sias ap­lan­ky­ti Tai­lan­dą. Nuo bir­že­lio iki lapk­ri­čio – liū­čių se­zo­nas. Ly­ja kas­dien, ta­čiau tik po dvi va­lan­das. Ki­tais mė­ne­siais lie­taus ne­bū­na. Sun­ku bu­vo pri­pras­ti ir prie tai­lan­die­tiš­ko mais­to. Jis ašt­rus, bet ska­nus. Gat­vė­je la­bai ska­niai pa­val­gy­ti ga­li­ma už 1 do­le­rį. Tik vy­nas la­bai bran­gus.

– Kar­tą Ban­ko­ke te­ko bend­rau­ti su vie­nu lie­tu­viu. Pak­lau­siau, ar jis yra bu­vęs Bir­žuo­se. Jis sa­kė, jog taip. Ir pa­ti­ki­no, kad Bir­žuo­se yra la­bai ge­ras SPA. Kai aš gy­ve­nau, Bir­žuo­se SPA ne­bu­vo. Da­bar su­pran­tu, kad jis kal­bė­jo apie So­de­liš­kius, – sa­kė Džo­nas.

Džo­nas nu­ste­bo, kad Bir­žuo­se ne­bė­ra alaus ba­rų, ku­rie anks­čiau bu­vo ant kiek­vie­no kam­po. Už­suk­ti į juos Džo­nui bu­vo eg­zo­ti­ka. O Džo­nas sa­vo­tiš­ka eg­zo­ti­ka bu­vo to me­to Bir­žų pi­jo­kams. Kai ku­riuos Džo­nas at­si­me­na iki šiol. Ar jie dar gy­vi? Džo­nas abe­jo­ja, nes la­bai jau jie stip­riai gė­rė alų.

– Vie­nas sa­ky­da­vo: "Čia – ne alus, čia skys­ta duo­na", – pri­si­mi­nė Džo­nas.

Skys­tos duo­nos mė­gė­jo tarp mū­sų ne­bė­ra.

Kal­bė­jo­mės pu­sę nak­ties: apie jo šei­mą, ke­lio­nes,iš prie­glau­dos pa­siim­tą šu­nį, ku­rį ke­lio­nių me­tu pri­žiū­ri vai­kų auk­lė, apie mus ir mū­sų drau­gus, Bir­žus, val­džią, tuos, ku­rie jau išė­jo... Daug kas pa­si­kei­tė. Ogi bu­vo lai­kai, kai Sa­vi­val­dy­bės vie­no sky­riaus va­do­vas, lauk­da­mas me­ro, pa­si­rū­pin­da­vo deg­ti­nė­le. Sun­ku bu­vo pa­ti­kė­ti šiuo Džo­no liu­di­ji­mu.

Iš­vyk­da­mas Džo­nas ža­dė­jo ne­lauk­ti 17 me­tų. At­vyks po me­tų ar dve­jų. No­ri Bir­žus pa­ro­dy­ti sa­vo šei­mai, su­si­tik­ti su pa­žys­ta­mais bir­žie­čiais, ku­riems šį kar­tą neuž­te­ko lai­ko.

Iš­va­žia­vo Džo­nas pa­si­puo­šęs mū­sų do­va­no­tais marš­ki­nė­liais, ant ku­rių už­ra­šas" Kū tu­jė?" Tai pa­ts mėg­ta­miau­sias bir­žie­tiš­kas Džo­no po­sa­kis. Do­va­na jis bu­vo la­bai pa­ten­kin­tas.

Džo­no lin­kė­ji­mai – vi­siems jį pa­žįs­tan­tiems.

Edi­ta MI­KE­LIO­NIE­NĖ