Naujausios
Valstybė palaiko sveikos gyvensenos idėją. Bet daugiau kalbomis ir įvairiomis deklaracijomis. Sveiko gyvenimo praktika užsiiminėja pavieniai entuziastai, verslininkai ar visuomenininkai. Bet ne valdininkai, kurie gyvena iš valstybės biudžeto mokamo atlyginimo, ne pedagogai, kurie itin veiksmingai gali formuoti jaunų žmonių nuostatas.
Tad mokesčių mokėtojų pinigai sveikam gyvenimui stiprinti tenka tik teoriškai. O jeigu ir tenka, tai sumaišoma į bendrą katilą su sportu, medicina, kultūra.
Sveikai gyvenančiam žmogui reikia ir pasportuoti, ir pasigydyti, ir pasigrožėti. Visa tai padeda siekti dvasios ir kūno harmonijos.
Jei sveikam gyvenimui skirtas lėšas gauna sportininkų treneris, tai tuos pinigus ir išleidžia siekti sporto rezultatų. Ir tik tada, jei jau nepavyksta pasiekti svarbių titulų, pasiguodžiama — vis į naudą. Į naudą, nes sportininkai laiką praleido ne prie kompiuterio, kavinėje, o sporto salėje.
Jei medicinos įstaiga gauna lėšų iš kokio sveikatos stiprinimo fondo, tai perkama medicinos įranga, rengimi kabinetai, gydomi ligoniai. O kai reikia pasigirti apie sveikatos profilaktiką, tada pasididžiuojama, kad išleistos lėšos sveikai gyvensenai stiprinti.
Kad šie pastebėjimai neatrodytų kaip ginčytini teiginiai, plevenantys ore, pasiremsiu praktika. Paskaičiuokime, kokį procentą tarp bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų darbuotojų sudaro sveiko gyvenimo specialistai. Bet ne tie žmonės, kurie dėl savo entuziazmo yra tapę gyvais pavyzdžiais, kaip reikia sveikai gyventi. O tie specialistai, kurie už tokių nuostatų ar įgūdžių formavimą gauna atlyginimą iš valstybės biudžeto kaip ir, pavyzdžiui, gauna tikybos mokytojai už rūpestį dvasios reikalais.
Paskaičiuokime, kokį procentą tarp valstybei priklausančiose sporto bazėse dirbančių specialistų yra tokie specialistai, kurie gauna valstybės tarnautojo atlyginimą už tai, kad į užsiėmimus reguliariai sukviečia žmones pasimankštinti. Ar už tokį darbą mokama kaip, pavyzdžiui, futbolo treneriui už kūnų fizinį stiprinimą?
Abejoju, ar tokia statistika egzistuoja. Tačiau drįstu prognozuoti: tokių sveikos gyvensenos specialistų, gaunančių atlyginimą iš mokesčių mokėtojų pinigų, šalyje yra 0 procentų.
Sutinku, kad šios mintys ir svajonės bei pasiūlymai panašūs į utopiją dabartinės krizės fone. Sutinku, kad, pavyzdžiui, didžiulei Kinijai yra priimtiniau organizuoti masines mankštas ir taip ugdyti, palaikyti sveikos gyvensenos įgūdžius.
Bet nesutinku, kad sveikai gyvenančių žmonių vardu Lietuvoje, kaip eilinis jos pilietis, negaliu reikalauti bent šiek tiek pakeisti valstybės politiką dėl žmonių gyvenimo gerovės.
Siūlau mokesčių mokėtojų pinigus paskirstyti racionaliau sveikai gyvensenai ugdyti. Valstybė turėtų išlaikyti ne tik tuos valdininkus, kurie kuria projektus, planus kaip sveikai gyventi. Valstybė turi išlaikyti ir tuos specialistus, kurie sporto salėje ar baseine reguliariai mokytų pardavėją, vairuotoją, studentą ar pensininką, mankštintis, daryti tempimo ar kvėpavimo pratimus.
Kad tokios galimybės įmanomos Lietuvoje — puikiai įrodo du dešimtmečius gyvuojantis sveikuolių judėjimas.
Kokį procentą tarp bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų darbuotojų sudaro sveiko gyvenimo specialistai?