Su kuo valgomos ropės

Bo­ta­ni­ka ir is­to­ri­ja

Ro­pė - bas­tu­ti­nių šei­mos at­sto­vė. Ma­no­ma, kad ro­pių tė­vy­nė - Eu­ro­pa ir Azi­ja. Tad ro­pės geog­ra­fiš­kai mums ar­ti­mes­nės nei bul­vės, ku­rių Ko­lum­bas at­ve­žė iš Ame­ri­kos. Ro­pės au­ga la­bai spar­čiai ir grei­tai duo­da der­lių. Vie­nas ro­pės šak­nia­vai­sis sve­ria 150-300 gra­mų. Tad tik pa­sa­kų se­ne­liai to­kios ro­pės įveik­ti ne­ga­li. Iš tik­rų­jų ro­pės leng­vai iš­rau­na­mos. Ro­pių šak­nia­vai­siai bū­na gels­vi, bal­ti, raus­vi, ova­lūs ar verps­tės for­mos.

Se­no­vės per­sai ir egip­tie­čiai ro­pes jau au­gi­no mais­tui. Egip­te ro­pė­mis bu­vo mai­ti­na­mi pi­ra­mi­džių sta­ty­to­jai. Ta­čiau kil­min­ges­ni egip­tie­čiai nuo ro­pių su­kda­vo no­sį. O se­no­vės Ro­mo­je kep­tas ro­pes šlamš­da­vo ir po­nai, ir var­guo­liai. Ro­mė­nams sa­vų ro­pių net pri­trūk­da­vo, to­dėl iš pa­verg­tų tau­tų duok­lę im­da­vo ro­pė­mis.

XVI am­žiu­je Pran­cū­zi­jo­je ro­pės bu­vo toks svar­bus mais­to pro­duk­tas, jog ro­pėms neuž­de­rė­jus, kil­da­vo ba­das. Apsk­ri­tai, au­gi­nant vie­ną ku­rią kul­tū­rą, ga­li­ma pri­si­šauk­ti bė­dų. Vė­les­niais am­žiais, kai pra­si­dė­jo bul­vių au­gi­ni­mo bu­mas, Ai­ri­ją bu­vo iš­ti­kęs Di­dy­sis bad­me­tis, ku­ris pra­žu­dė mi­li­jo­ną sa­los gy­ven­to­jų. Mat 1845 me­tais bul­vių der­lių su­nai­ki­no gry­be­lis - bul­vi­nė fi­tof­lo­ra. Už­sik­rė­tė ne tik der­lius, bet ir bul­vių sėk­la. Tre­jus me­tus pra­ktiš­kai ne­bu­vo ko val­gy­ti, žmo­nės mi­rė iš ba­do.

Grįž­ta­me prie ro­pių. Ang­li­jo­je ro­pės pra­dė­tos au­gin­ti XVI am­žiu­je. Ang­lai val­gė ne tik ro­pių šak­nia­vai­sius, bet ir jau­nus la­pe­lius.

Ru­si­jo­je ro­pes au­gi­no dar prieš Di­džio­sios Mask­vos ku­ni­gaikš­tys­tės įsi­kū­ri­mą. Iš tų lai­kų ir po­pu­lia­ri pa­sa­ka „Se­nis ir ro­pė“. Tuo me­tu Ru­si­jo­je ro­pės bu­vo bū­ti­nas kas­die­nis pa­tie­ka­las. Žmo­nės ro­pes val­gy­da­vo su žu­vi­mi, mė­sa, ga­min­da­vo net ro­pių gi­rą.

Lie­tu­vo­je ro­pės raš­to šal­ti­niuo­se pa­mi­nė­tos 1586 me­tais. Gau­siai au­gin­tos iki XVIII am­žiaus, kol jas iš­stū­mė bul­vės. Ro­pės dau­giau­sia val­gy­tos vir­tos.

Au­gi­ni­mas

Ro­pės ge­riau­siai au­ga prie­smė­lio ir leng­vo prie­mo­lio dir­vo­se. Ši dar­žo­vė yra sė­ja­ma pa­va­sa­rio pra­džio­je, pra­žy­dus šal­pus­niui. Ne­pa­ta­ria­ma ro­pių tręš­ti švie­žiu mėš­lu, nes tuo­met jas la­biau puo­la ken­kė­jai, užau­ga krei­vi ir ša­ko­ti šak­nia­vai­siai.

Ro­pės sė­ja­mos juos­to­mis maž­daug 50 cen­ti­met­rų at­stu­mu vie­na nuo ki­tos, cen­ti­met­ro gy­ly­je. Paau­gę dai­gai re­ti­na­mi pa­lie­kant maž­daug 4-6 cen­ti­met­rų tar­pus. Jei­gu dir­vo­je trūks­ta drėg­mės, šak­nia­vai­siai su­kie­tė­ja ir bū­na kar­tūs. Tad per saus­ras ro­pes bū­ti­na lais­ty­ti.

Ro­pių der­lius nui­ma­mas praė­jus 60-70 die­nų po su­dy­gi­mo.

Ro­pės au­ga grei­tai, to­dėl jas ga­li­ma sė­ti ke­le­tą kar­tų. Jei no­ri­ma ro­pių šak­nia­vai­sius lai­ky­ti per žie­mą, sė­ti rei­kia bir­že­lio pa­bai­go­je - lie­pos pra­džio­je. Ro­pės jaut­rios šal­čiui, to­dėl vė­ly­vo­sios sė­jos der­lių bū­ti­na nuim­ti prieš pir­mą­sias šal­nas.

Ver­tė

Ro­pių šak­nia­vai­siuo­se gau­su ver­tin­gų žmo­gaus or­ga­niz­mui me­džia­gų: cuk­raus, bal­ty­mų, ląs­te­lie­nos, mi­ne­ra­li­nių drus­kų, ete­ri­nių me­džia­gų. Yra daug vi­ta­mi­nų C, PP, B1, B2, pro­vi­ta­mi­no A, taip pat kal­cio bei ka­lio. Spe­ci­fi­nį kva­pą ro­pėms su­tei­kia jo­se esan­tis gars­ty­čių alie­jus. Vi­ta­mi­no C ro­pė­se yra dau­giau nei cit­ri­no­se ar apel­si­nuo­se.

Ro­pės pa­si­žy­mi skaus­mą mal­ši­nan­čiu, an­ti­sep­ti­niu po­vei­kiu, gy­do ko­su­lį, bron­chi­tą, per­ša­li­mo li­gas, pa­de­da už­gy­ti žaiz­doms. Val­gy­ti ro­pes re­ko­men­duo­ja­ma tu­rin­tiems šir­dies ir krau­ja­gys­lių pro­ble­mų, virš­ki­ni­mo, ka­sos su­tri­ki­mų, kai kan­ki­na są­na­rių skaus­mai, no­rint iš­veng­ti ate­rosk­le­ro­zės.

Mi­ty­bos ži­no­vo pa­ta­ri­mai

Pa­sak Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to pro­fe­so­riaus, mi­ty­bos ži­no­vo Ri­man­to Stu­ko, lie­tu­vių tau­ta yra ge­ne­tiš­kai už­ko­duo­ta val­gy­ti ro­pes. Pa­sak pro­fe­so­riaus, ro­pė šian­dien yra ne­pel­ny­tai pa­mirš­ta. O tai yra dar­žo­vė, ku­rią lie­tu­viai val­gė nuo se­nų lai­kų. Maž­daug XVIII pa­bai­go­je XIX am­žiaus pra­džio­je, kai Lie­tu­vo­je bu­vo pra­dė­ta au­gin­ti la­bai daug bul­vių, jos po tru­pu­tį ro­pes „iš­stū­mė“. Mat iš bul­vių bu­vo ga­li­ma pa­ga­min­ti daug įvai­res­nių pa­tie­ka­lų. "Ta­čiau ro­pė yra dar­žo­vė, ku­ri ge­ne­tiš­kai, iš kar­tos į kar­tą mums yra per­duo­ta ir mes esa­me, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, ge­ne­tiš­kai už­ko­duo­ti val­gy­ti ro­pes", - tvir­ti­na pro­fe­so­rius ir gi­ria ro­pę už tai, kad ji yra la­bai ne­ka­lo­rin­ga. Jei ro­pę pa­ly­gin­tu­me su bul­vė­mis, tai 100 g ro­pių yra maž­daug 26 kcal, o 100 g bul­vių – 81 kcal. Tad ro­pė tu­ri tris kar­tus ma­žiau ka­lo­ri­jų nei bul­vė. Ro­pė­se, pa­vyz­džiui, kal­cio yra ke­tu­ris kar­tus dau­giau ne­gu bul­vė­je. Vi­ta­mi­no C ro­pė­je maž­daug 75 pro­cen­tais dau­giau ne­gu bul­vė­je. Ro­pė­se yra me­džia­gų, ku­rios yra rei­ka­lin­gos pa­lai­ky­ti ge­rą žar­ny­no veik­lą, ge­rų­jų bak­te­ri­jų gy­vy­bin­gu­mą.

Pro­fe­so­rius Ri­man­tas Stu­kas ži­niask­lai­do­je aiš­ki­na, jog lai­mės hor­mo­nas - se­ra­to­ni­nas yra sin­te­zuo­ja­mas žar­ny­ne. Nors bu­vo ma­ny­ta, kad se­ra­to­ni­nas at­si­ran­da sme­ge­ny­se. Kuo dau­giau se­ra­to­ni­no, tuo mes jau­si­mės ge­riau. "Tai­gi, ro­pė yra dar­žo­vė, ku­ri mums ga­li la­bai pa­dė­ti. Svar­biau­sia, kad ga­li­me ją val­gy­ti ža­lią, o kas mėgs­ta - ga­li ir iš­si­vir­ti“, - pa­ta­ria pro­fe­so­rius, ir pri­du­ria, jog, no­rint val­gy­ti ro­pes, ypa­tin­gų ku­li­na­ri­nių su­ge­bė­ji­mų ne­rei­kia. Ro­pę rei­kia nu­plau­ti, nu­skus­ti, su­pjaus­ty­ti grie­ži­nė­liais, ir jau ga­li­ma val­gy­ti. Ga­li­ma ro­pę su­tar­kuo­ti, įmai­šy­ti į ki­tas dar­žo­ves. Taip tu­rė­si­me ska­nią ir svei­ka­tai pa­lan­kią miš­rai­nę. Ža­lių ro­pių ne­pa­ta­ria­ma val­gy­ti tiems, ku­rie ser­ga opa­li­ge, gast­ri­tu. Ta­čiau vir­tas, kep­tas ar ga­rin­tas ro­pes ga­li val­gy­ti vi­si.

Ro­pių lai­ky­mas

Rū­siuoe lai­ko­mo­se ro­pė­se nau­din­gos me­džia­gos jo­je iš­lie­ka iki pat vė­ly­vo pa­va­sa­rio. Vi­ta­mi­no C ga­li kiek su­ma­žė­ti, bet mi­ne­ra­li­nės bei skai­du­li­nės me­džia­gos iš­lie­ka vi­sos.

Pa­žįs­ta­ma bir­žie­tė Bri­gi­ta anks­ty­vo­jo der­liaus ro­pių, kai ku­rias ken­kė­jų pa­žeis­tas vie­tas iš­pjaus­to, o svei­kas da­lis su­pjaus­to ga­ba­liu­kais ir su­šal­do. Nau­do­ja sriu­boms, sa­lo­toms, troš­ki­niams. Vė­ly­ves­niam der­liui so­die­tė ro­pes sė­ja lie­pos pra­džio­je. Ta­da šak­nia­vai­siai užau­ga svei­kes­ni. Lai­ko­mi rū­sy­je iki pa­va­sa­rio.