
Naujausios
Botanika ir istorija
Ropė - bastutinių šeimos atstovė. Manoma, kad ropių tėvynė - Europa ir Azija. Tad ropės geografiškai mums artimesnės nei bulvės, kurių Kolumbas atvežė iš Amerikos. Ropės auga labai sparčiai ir greitai duoda derlių. Vienas ropės šakniavaisis sveria 150-300 gramų. Tad tik pasakų seneliai tokios ropės įveikti negali. Iš tikrųjų ropės lengvai išraunamos. Ropių šakniavaisiai būna gelsvi, balti, rausvi, ovalūs ar verpstės formos.
Senovės persai ir egiptiečiai ropes jau augino maistui. Egipte ropėmis buvo maitinami piramidžių statytojai. Tačiau kilmingesni egiptiečiai nuo ropių sukdavo nosį. O senovės Romoje keptas ropes šlamšdavo ir ponai, ir varguoliai. Romėnams savų ropių net pritrūkdavo, todėl iš pavergtų tautų duoklę imdavo ropėmis.
XVI amžiuje Prancūzijoje ropės buvo toks svarbus maisto produktas, jog ropėms neužderėjus, kildavo badas. Apskritai, auginant vieną kurią kultūrą, galima prisišaukti bėdų. Vėlesniais amžiais, kai prasidėjo bulvių auginimo bumas, Airiją buvo ištikęs Didysis badmetis, kuris pražudė milijoną salos gyventojų. Mat 1845 metais bulvių derlių sunaikino grybelis - bulvinė fitoflora. Užsikrėtė ne tik derlius, bet ir bulvių sėkla. Trejus metus praktiškai nebuvo ko valgyti, žmonės mirė iš bado.
Grįžtame prie ropių. Anglijoje ropės pradėtos auginti XVI amžiuje. Anglai valgė ne tik ropių šakniavaisius, bet ir jaunus lapelius.
Rusijoje ropes augino dar prieš Didžiosios Maskvos kunigaikštystės įsikūrimą. Iš tų laikų ir populiari pasaka „Senis ir ropė“. Tuo metu Rusijoje ropės buvo būtinas kasdienis patiekalas. Žmonės ropes valgydavo su žuvimi, mėsa, gamindavo net ropių girą.
Lietuvoje ropės rašto šaltiniuose paminėtos 1586 metais. Gausiai augintos iki XVIII amžiaus, kol jas išstūmė bulvės. Ropės daugiausia valgytos virtos.
Auginimas
Ropės geriausiai auga priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose. Ši daržovė yra sėjama pavasario pradžioje, pražydus šalpusniui. Nepatariama ropių tręšti šviežiu mėšlu, nes tuomet jas labiau puola kenkėjai, užauga kreivi ir šakoti šakniavaisiai.
Ropės sėjamos juostomis maždaug 50 centimetrų atstumu viena nuo kitos, centimetro gylyje. Paaugę daigai retinami paliekant maždaug 4-6 centimetrų tarpus. Jeigu dirvoje trūksta drėgmės, šakniavaisiai sukietėja ir būna kartūs. Tad per sausras ropes būtina laistyti.
Ropių derlius nuimamas praėjus 60-70 dienų po sudygimo.
Ropės auga greitai, todėl jas galima sėti keletą kartų. Jei norima ropių šakniavaisius laikyti per žiemą, sėti reikia birželio pabaigoje - liepos pradžioje. Ropės jautrios šalčiui, todėl vėlyvosios sėjos derlių būtina nuimti prieš pirmąsias šalnas.
Vertė
Ropių šakniavaisiuose gausu vertingų žmogaus organizmui medžiagų: cukraus, baltymų, ląstelienos, mineralinių druskų, eterinių medžiagų. Yra daug vitaminų C, PP, B1, B2, provitamino A, taip pat kalcio bei kalio. Specifinį kvapą ropėms suteikia jose esantis garstyčių aliejus. Vitamino C ropėse yra daugiau nei citrinose ar apelsinuose.
Ropės pasižymi skausmą malšinančiu, antiseptiniu poveikiu, gydo kosulį, bronchitą, peršalimo ligas, padeda užgyti žaizdoms. Valgyti ropes rekomenduojama turintiems širdies ir kraujagyslių problemų, virškinimo, kasos sutrikimų, kai kankina sąnarių skausmai, norint išvengti aterosklerozės.
Mitybos žinovo patarimai
Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus, mitybos žinovo Rimanto Stuko, lietuvių tauta yra genetiškai užkoduota valgyti ropes. Pasak profesoriaus, ropė šiandien yra nepelnytai pamiršta. O tai yra daržovė, kurią lietuviai valgė nuo senų laikų. Maždaug XVIII pabaigoje XIX amžiaus pradžioje, kai Lietuvoje buvo pradėta auginti labai daug bulvių, jos po truputį ropes „išstūmė“. Mat iš bulvių buvo galima pagaminti daug įvairesnių patiekalų. "Tačiau ropė yra daržovė, kuri genetiškai, iš kartos į kartą mums yra perduota ir mes esame, galima pasakyti, genetiškai užkoduoti valgyti ropes", - tvirtina profesorius ir giria ropę už tai, kad ji yra labai nekaloringa. Jei ropę palygintume su bulvėmis, tai 100 g ropių yra maždaug 26 kcal, o 100 g bulvių – 81 kcal. Tad ropė turi tris kartus mažiau kalorijų nei bulvė. Ropėse, pavyzdžiui, kalcio yra keturis kartus daugiau negu bulvėje. Vitamino C ropėje maždaug 75 procentais daugiau negu bulvėje. Ropėse yra medžiagų, kurios yra reikalingos palaikyti gerą žarnyno veiklą, gerųjų bakterijų gyvybingumą.
Profesorius Rimantas Stukas žiniasklaidoje aiškina, jog laimės hormonas - seratoninas yra sintezuojamas žarnyne. Nors buvo manyta, kad seratoninas atsiranda smegenyse. Kuo daugiau seratonino, tuo mes jausimės geriau. "Taigi, ropė yra daržovė, kuri mums gali labai padėti. Svarbiausia, kad galime ją valgyti žalią, o kas mėgsta - gali ir išsivirti“, - pataria profesorius, ir priduria, jog, norint valgyti ropes, ypatingų kulinarinių sugebėjimų nereikia. Ropę reikia nuplauti, nuskusti, supjaustyti griežinėliais, ir jau galima valgyti. Galima ropę sutarkuoti, įmaišyti į kitas daržoves. Taip turėsime skanią ir sveikatai palankią mišrainę. Žalių ropių nepatariama valgyti tiems, kurie serga opalige, gastritu. Tačiau virtas, keptas ar garintas ropes gali valgyti visi.
Ropių laikymas
Rūsiuoe laikomose ropėse naudingos medžiagos joje išlieka iki pat vėlyvo pavasario. Vitamino C gali kiek sumažėti, bet mineralinės bei skaidulinės medžiagos išlieka visos.
Pažįstama biržietė Brigita ankstyvojo derliaus ropių, kai kurias kenkėjų pažeistas vietas išpjausto, o sveikas dalis supjausto gabaliukais ir sušaldo. Naudoja sriuboms, salotoms, troškiniams. Vėlyvesniam derliui sodietė ropes sėja liepos pradžioje. Tada šakniavaisiai užauga sveikesni. Laikomi rūsyje iki pavasario.